O dabar šiek tiek plačiau.
Dar iki išvykimo kilo diskusija: ką krautis į kuprines? Nusprendėme konsultuotis su patyrusiu vyr. seržantu, savo būrio vado pavaduotoju. Ir jis paaiškino, kad antri uniforminiai batai yra tiesiog būtini – juk jeigu pagrindiniai sumirks arba suplyš, tai bus milžiniška tragedija. Ir striukės reikia, nes kas ten žino, kokie šalčiai gali užklupti, juk ne vasara, o tik gegužės pabaiga. Dėl tos pačios priežasties – ir šiltų apatinių rūbų komplekto nereikėtų palikti. Ir miegmaišį reikia imti ne vasarinį, o žieminį.
Antras lauko uniformos komplektas gyvybiškai būtinas. Ir kojinių reikia prisikrauti kokias 8 poras – po vieną pusdieniui. Ir dar svarbu, kad kojinės būtų sportinės. Ne tam, kad kojos nesušaltų, bet kad gerai sugertų prakaitą ir nešustų kojos. Nes sušutimas reiškia nutrynimus, o nutrynimai reiškia žiaurius skausmus arba iškritimą iš pratybų. Ir dar – būtinų būtiniausiai vandeniu prisipildyti ne tik savo puslitrio talpos gertuves, bet ir papildomas vandens talpas.
Idealiai klausydamiesi rekomendacijų ir susikrovėme savo nešulius. Nesvėriau svarstyklėmis, bet panašu, kad kokie 30 kilogramų tikrai buvo. Pridėkime dar ginklą (paprastiesiems šauliams – papildomi maždaug 4 kilogramai su dėtuvėmis ir šoviniais, kulkosvaidininkams – apie 12-13 papildomų kilogramų, granatsvaidininkams – šaulio ginklas ir apie 14 kg sveriantis „Carl Gustav M1“ „lietvamzdžiu“ pravardžiuojamas monstras), amunicijos liemenę, šalmą ir dar keletą smulkmenų – ir gausis jau labai solidaus svorio krovinukas. Ir tai buvo pirmas ir turbūt didžiausias viso mūsų būrio „sugrybavimas“, vėliau kainavęs labai, labai daug.
Bet jei reikia, tai reikia – kareiviui negalima pavargti tol, kol vadai leidimo nedavė.
Bet jeigu ne tas pats vyr. seržantas, tai apskritai būtume nesipirkę sportinių kojinių ir ėję su tomis, kurias išdavė valstybė. Rezultate pūslių ant pėdų kiekį būtume galėję skaičiuoti dešimtimis. Panašiais skaičiais tikriausiai būtų galima vertinti ir iškritusius iš pratybų. Na, ir kuprinių susireguliavimo patarimai buvo neįkainojami – nuleisti pagrindinį svorį nuo pečių ant liemens/dubens linijos pasirodė labai naudinga. Nors vienas kolega perlenkė lazdą ir nuleido kuprinės atraminę vietą iki tos nugaros vietos, kur ji skyla į dvi puses ir stipriai suminkštėja. Už tą klaidą jis sumokėjo ankstyvu iškritimu iš pratybų.
Kalbant apie vadus... mano skyrius šiek tiek nukentėjo – du kiti mūsų būrio skyriai į pratybas išvyko su savo vadais, patyrusiais „profais“, seržantu ir grandiniu. O mūsų skyriaus vadas buvo paguldytas į ligoninę, tad likome „be galvos“. Tiksliau, skyriaus vadu pratyboms buvau paskirtas aš, iki pratybų ištarnavęs tik 5 mėnesius su truputuku... Patirties praraja tarp manęs ir kitų skyrių vadų – milžiniška, todėl mokytis teko vietoje, žiūrint į vyresnius kolegas ir vertinant savo klaidas. Pradžioje maždaug taip ir stengiausi daryti: atkartoti tai, ką daro kiti vadai.
Pratybos: pirma diena
Gavome pirmą įsakymą – nukeliauti į pirmą susitelkimo rajoną. Žemėlapyje pasibraižėme maršrutą ir, pasiruošus žygiui, vos pajudėjus, gavome pirmą siurprizą: miškas sudundėjo, kariai suriko „Artilerija!“ ir mes su visu savo nešuliu iš pradžių kritome į priedangą, o paskui pasileidome bėgte savo maršruto kryptimi. Tik bėgo visa į skyrius susiskaidžiusi kuopa, tad mes stabtelėjome, kad galėtume keliauti be kojinio transporto „grūsčių“. O po to prasidėjo sunki, sunki kelionė... jau po pirmo puskilometrio prakaitas pradėjo tekėti upeliais, vandens atsargos sparčiai seko, o skyriaus kariai atrodė taip, lyg tuoj kris ir nebepasikels. Bet sukandę dantis judėjome pirmyn. Pirmas 5 minučių stabtelėjimas – po 2 kilometrų kelio. Atsipūtėme, atsigėrėme ir pajudėjome tolyn. Kitas sustojimas – dar po poros kilometrų.
Viskas – tiesiai mišku, per minkštas samanas, aukštyn į kalvelę ir žemyn nuo jos. Kiekvienas žingsnis įkalnėn, atrodo, kainavo dukart daugiau energijos nei judant lygia vietove. Granatsvaidis ir kulkosvaidis buvo laikinai perduodami visų skyriaus žmonių globon – negalima juk dviejų žmonių kankinti nepalyginamai stipriau nei likusių. Kad jį kur velniai tą kulkosvaidį, galiu pasakyti – jau po kelių šimtų metrų vilkimo pajutau jam labai nuoširdžią neapykantą.
Kai pasiekėme pusiaukelę, o kariai buvo jau išgėrę beveik visą vandenį ir vos svirduliavo po savo, kaip tuo metu atrodė, nežmoniško svorio kuprinėmis, prasidėjo klausimai – Vaidai, kiek dar liko? Nekokios buvo veidų išraiškos, kai kolegos sužinojo, kad svirduliuosime dar tiek pat, kiek jau nusvirduliavome... Patyrinėję žemėlapį, įvertinę likusį atstumą ir laiką, duotą užduočiai įvykdyti, supratome, kad duotas laikas – nerealus: likusį atstumą reikėtų įveikti maždaug triskart greičiau nei ėjome iki šiol. Radijo ryšiu susisiekėme su vadu, pranešėme apie situaciją, bet paguodos jokios. Vado atsakymas: didinkite tempą. Ar didinome? Panašu, kad nė velnio. Bet ir tikrai nemažinome.
Galų gale, jau beveik mirtinai išsekę, be jėgų pasiekėme susitelkimo rajoną, kuriame radome kitus būrio skyrius. Pasirodo, jie pasirinko gerokai trumpesnį kelią, kurio aš vengiau dėl to, kad jis, kaip man pasirodė, ėjo ne per nustatytų karo veiksmų teritoriją. Jie kelią susitrumpino visais 3-4 kilometrais. Bet už tai mes išvengėme kontakto su priešu (jo vaidmenį atliko iš Panevėžio atgabenta Husarų kuopa) ir mums bent jau nereikėjo su kuprinėmis atlikinėti atsitraukimo vikšru. Antras sugrybavimas? Labai gali būti. Bent jau skyriaus draugai man neturėtų būti dėkingi už tokį maršruto subraižymą.
Atsipūtėme, gavome vandens atsargų papildymą ir į medicinos punktą išleidau vienintelę skyriaus merginą, kuri, nors ir nupukšėjo iki susitelkimo rajono kartu su visais, bet skundėsi labai stipriu galvos skausmu ir pykinimu – tikriausiai nuo pervargimo ir perkaitimo, galbūt ir nuo skysčių trūkumo. Kito kario tokius pačius simptomus šalinome paprasčiausiu ibuprofenu. Padėjo.
Įsirengėme žiedinę gynybą ir jau galvojome, kad gausime atokvėpio, bet sužinojome kitą naujieną: prasidedant nakčiai teks dvi valandas patruliuoti. Laimei, be kuprinių. Nešulio saugoti palikome sunkiausių ginklų šeimininkus ir jau beveik visai sutemus, išsiruošėme į patrulį. Žygiuojame sau tamsiais miško keliukais ir tolumoje lyg ir matome žybtelėjimą. Nuščiuvome, laukiame dar. Vėl žybt. Staigiai sušokome į pasalą šalikelėje ir laukiame sau toliau. Ir tikrai – kažkas keliu eina, šnekučiuojasi sau tylomis. Bet kad ir kaip tyliai, mirtinoje naktinio miško tyloje jų pokalbis prasimušė per iš įtampos smarkiai plakančios širdies dundėjimą.
„Papa India“, rėkiu plepiams patekus į mūsų pasalos naikinimo zoną. Jie į mano slaptažodžio klausimą nieko neatsako. Pakartoju savo klausimą dar kartą, o jie vis vien tyli. Akivaizdu – slaptažodžio nežinoti gali tik priešas, todėl atidengiame ugnį. Jei šaudytume ne imitaciniais, o koviniais šoviniais, tikriausiai būtume galėję eiti ant kelio tikrinti kūnų, bet dabar tie kūnai, šiek tiek pabandę atsišaudyti, susirinko skudurus ir patepė slides kažkur miškais.
Dar pagulėjome toje pačioje pasaloje, pasiklausėme, ar niekas miške nebrazda ir nebando apeiti mūsų iš šono, ir patys tylutėliai patraukėme numanomam priešo atsitraukimui priešinga kryptimi bei toliau tęsėme patrulį. Visi miegai išvaikyti, adrenalinas muša per lubas, akys plačios, ausys stačios. Bet išsišiepę ir laimingi iki ausų – kontaktas buvo akivaizdžiai sėkmingesnis mums nei priešams.
Su šiokiais tokiais nuotykiais ir paklaidžiojimais baigę patruliavimą grįžome prie savo gynybinio žiedo ir sugulėme kelioms valandoms neramaus miego, kurį nepaliaujamai trukdė uodų zyzimas (ir tikrai nepadėjo į miegmaišio vidų sukištas šautuvas).
Pratybos: antra diena - prireikė medikų pagalbos
O kitą rytą mūsų laukė jau naujas kovinis įsakymas – 8 kilometrai žygio į kitą susitelkimo rajoną. Jau būtų ašaros byrėti pradėję pagalvojus, kad tuos kilometrus teks vėl klupinėti po kuprinėmis... Bet vadai nudžiugino – kuprinės bus nuvežtos transportu, mums tereikės kovinės ekipuotės (ginklų, amunicijos liemenių ir šalmų).
Ką gi, vėl pasibraižytas maršrutas, į sunkvežimį sumestos kuprinės ir išjudėjome. Pakeliui, pelkėtame miške pradėjus nebesigaudyti aplinkoje, stabtelėjome pasitikrinti žemėlapio. Kariai sugulė į žiedinę gynybą, bet ar dėl miego trūkumo, ar dėl nuovargio, jiems smarkiai pristigo dėmesingumo. Bežiūrint į žemėlapį mūsų skyriui priskirtas pratybų stebėtojas keistai atsisuko į mišką ir patraukė mano dėmesį. Ogi, pasirodo, už kokių 20 metrų su kuprinėmis šlitinėja kiti kariai. Pagal pratybų scenarijų nustatytas kariaujančias puses žymintys ženklai – raiščiai žasto srityje – išdavė, kad tai yra priešai. Patys to nesuvokdami prisileidome juos per spjūvio atstumą... Jie mus taip pat pastebėjo, ir, atrodo, pasimetė ne ką mažiau už mane.
Atsigulęs į šiokią tokią priedangą atidengiau ugnį ir pradėjau vadovauti skyriui. Pagalvojau, kad reikėtų elgtis kaip artimoje pasaloje – užmėtyti dūmais, po to – garsinėmis granatomis, o tuomet stoti į mūšį ir sutaršyti akivaizdžiai prastesnėje padėtyje esantį priešą (jie buvo su kuprinėmis, tad kur kas mažiau judrūs už mus). Bet kol praėjo sumaištis ir prisidengėme dūmais, priešas sugebėjo atsitraukti į didesnį nei granatos metimo atstumą, todėl nusprendžiau, kad ir mums reikėtų trauktis. Klaidingas sprendimas – iš tikrųjų reikėjo skyrių surikiuoti į kovinę grandį ir sutaršyti juos bei susirinkti visus jų šaudmenis... Na, bet sumaištis ir patirties trūkumas padarė savo. Atsitraukėme nuo atsitraukiančio priešo. Trumpai šią situaciją galima įvardinti taip: supjoviau ne šiaip grybą, o tikrų tikriausią baravyką.
Po tų aštuonių antros dienos kilometrų, atrodo, išvargome ne mažiau, nei pirmą dieną per žygį su kuprinėmis – miego trūkumas ir vakarykštis nuovargis daro savo. Ir pasiekus naująjį susitelkimo rajoną į nuovargio aukas nurašau dar vieną savo karį. Bet už tai atgal gauname pusę paros pailsėjusią karę, kuri medikų globon buvo atiduota dar pirmą dieną. Ir ilsimės.
Bet poilsis per tokias pratybas ilgai netrunka. Gauname dar vieną įsakymą – teks patruliuoti nurodytu žiedo formos maršrutu šviesiu paros metu. Beveik neabejojame – mūsų laukia pasala. Na, laukia tai laukia – visiems kariams griežtai nurodyta žvalgytis aplinkui, o ne po savo kojomis ir patraukėme į kelią. Kitas mūsų skyrius buvo pasiųstas tuo pačiu keliu, tik į priešingą pusę.
Pusiaukelėje sutikę saviškius vos nepradėjome šaudytis tarpusavyje – abiejų skyrių priekinė sauga nepastebėjo pusę nurodančių raiščių ir nesusišnekėjo slaptažodžiais, bet susisiekę radijo ryšiu visgi išsiaiškinome, kad priekyje yra savi, todėl prasilenkėme, pasikeitėme informacija ir nužygiavome toliau. Ir nors buvome įspėti, kad laukia pasala, priešakiniai kariai nepastebėjo priešo, todėl gavome ugnies... kaip ir buvome mokyti „gimtuosiuose“ Alytaus miškuose, sugulėme į priedangą, pusę skyriaus palikome paramai, o kitą pusę nusivedžiau tos pasalos naikinti iš šono. Atsitraukėme kaip pagal vadovėlį, kaip atrodė, pakankamu atstumu, išsirikiavome tvarkingai, pajudėjome į miško pusę ir kai pasalos grupė buvo tiesiai pasilikusi šone nuo mūsų, pajudėjome jų kryptimi.
Klaida, didžiulė klaida... Visai pamiršau, kad pasalą sudaro ne tik pagrindinė naikinimo grupė, bet ir po vieną atkirtimo grupę, atitrauktą tolėliau nuo pagrindinės. Ir šiuo atveju dar labai gudriai atitraukta – ne tik dideliu atstumu į šoną, bet ir stipriai stumtelėta toliau nuo kelio. Todėl mūsų kovinė grandis, pasirengusi naikinti pasalą, praktiškai užlipo ant vamzdžio priešui ir buvo iššaudyta kaip nejudantys taikiniai tire. Paskui tik pagalvojau, kad panevėžiečiai šioje situacijos pasielgė dukart nesąžiningai. Pirma – šovė iš maždaug 5 metrų atstumo, nors pagal taisykles imitaciniais šoviniais negalima šaudyti esant mažesniam nei 10 metrų atstumui iki priešo. Antra – sėdėdami savo pasalos pozicijoje jie buvo nusiėmę kepures, kad mažiau matytųsi priklausomybę pajėgoms žyminti juostelė.
Kita vertus, reikia pagirti – pasalos pozicija buvo įrengta tikrai neblogai ir net iš tokio minimalaus atstumo nešovė mintis, kad tai gali būti priešo pozicija. Nors tikriausiai reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir aš pats, būdamas arčiausiai tų pozicijų, nebuvau pakankamai budrus ir neskyriau papildomo dėmesio šakų krūvai, už kurios buvo paslėpta duobė su dviem šauliais. Dar vienas patirties stokos trūkumas. Ir eilinis grybas.
Patekimo į pasalą rezultatas – iš esmės visiškai sunaikintas skyrius. Na, bet pratybos, laimei, nėra tikras karas, todėl stebuklingu būdu prisikeliame ir tęsiame patrulį. Ir prieš patrulio pabaigą dar kartą išgirstame, kad į mus pliekia. Tiesa, antroji pasala buvo įrengta taip, kad net minties ją šturmuoti iš priekio ar iš šono nebuvo, bet už tai buvo labai palanki aplinka atsitraukti – ką ir padarėme.
Pabaigus ne itin sėkmingą patrulį pradėjome poilsiauti – ištiesėme kojas, nusiavėme batus paskleisdami po mišką nepakartojamą aromatų puokštę (deja, uodai dėl tų kvapų didelio diskomforto nejuto ir toliau zujo apie mus ratais). Vakarėjant susitelkimo rajone tai viename, tai kitame kampe pradėjo dygti pastogės iš palapinsiausčių – po tokios sunkios dienos vienintelė mintis buvo griūti ir kaip reikiant išsimiegoti prieš kitos dienos užduotis. Kokie mes buvome optimistai...
Dar visiškai nesutemus prisistatė būrio vadas, atnešęs naują užduotį – persikelti į kitą susitelkimo rajoną ir ruoštis kitos dienos darbui – pastato šturmavimui. Ir šį kartą niekas mūsų nenudžiugino kuprinių pavežėjimu – teko jas vilkti patiems. Dar 5 kilometrai itin puraus smėlio keliu. Norėjosi tiesiog griūti pakelėje ir numirti – būtų nepalyginamai lengviau. Bet šitas bjaurusis (tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad pats bjauriausias per visas pratybas) kelio etapas, sukandus dantis, be jokių jėgų, be jokios ištvermės ir vien tik valios pastangomis buvo įveiktas. Tiesa, ne be praradimų – atrodytų, fiziškai pats stipriausias skyriaus karys ir pagrindinis pagalbininkas, paskirtas laikinuoju vyr šauliu, negrįžtamai krito: dėl nesėkmingo kuprinės diržų susireguliavimo jo būklė taip pablogėjo, kad dar kitą rytą jo rankos drebėjo ir kuprinę iki automobilio, jį išvežusio pas medikus, teko panešėti man. Ir net praėjus savaitei po pratybų jis nusiskundžia, kad nugaros skausmas dar ne visiškai praėjęs.
Pratybos: trečia diena
Apie vidurnaktį pasiekę naująjį susitelkimo rajoną, su kitais skyrių vadais vos prašvitus, apie 4 valandą, išsiruošėme į šturmuojamo pastato žvalgybą. Atstumas nuo mūsų stovyklos iki pastato – apie 3 kilometrus. Arba maždaug 1 valanda kelio. O pastato šturmą tą dieną trimis skirtingomis formuotėmis reikėjo atlikti tris kartus, su maždaug 3 valandų tarpu. Kitaip tariant, be jokio atokvėpio – nueini, pašturmuoji, grįžti ir vėl iškart atgal šturmuoti. Ir dar. Todėl buvo priimtas bendras sprendimas laikiną šturmuotojų bazę įkurti kiek arčiau, kad kariai gautų ilgesnes atokvėpio pauzes.
Pasiekę savo taikinį supratome, kad jis tuo metu buvo visiškai tuščias, todėl sąlygos žvalgybai buvo puikios – aiškiai matėme, iš kurių pusių geriausiai išstatyti paramos, o iš kurios – šturmo grupę, pamatėme, kur spygliuotos vielos užtvaros yra perlipamos, kur sustatyti apkasai. Atrodo, viską vietoje susistygavome, apsitarėme.
Bet tik atrodo. Mūšio planai baigiasi ten, kur prasideda realybė. Visų pirma, prie šturmuojamojo pastato priartėjome ne tuo keliuku, kaip žvalgybos metu, todėl aš su savo skyriumi, kuris pirmojo šturmo metu turėjo atlikti paramos grupės vaidmenį, nugrybavome ne į tą pusę ir elementariai pasiklydome per kokius 300 metrų nuo tos vietos, kurioje turėjome atsidurti. Radijo ryšiu kitų skyrių vadai vis klausė, ar būsime savo vietoje laiku, kad atidengtume laiku (paramos grupė negali vėluoti ir švinu, arba šiuo atveju, imitaciniais šoviniais, taikinį lieti privalo pradėti minutės tikslumu).
Dėl paklaidžiojimo teko pripažinti – niekaip. O dar kortas stipriai sumaišė priešo spalvomis pažymėtas krovininis automobilis, atsistojęs kaip tik ten, kur mums reikėjo perbėgti norint patekti į savo pozicijas. Tik vėliau paaiškėjo, kad jie „žaidime“ nedalyvavo. Bet kiaulystė jau buvo iškrėsta. O per tą laiką kitų skyrių vadai priėmė sprendimą paramos grupės vaidmenį patikėti rezervo grupei, o mūsų paramos grupę paversti rezervu, laukiančiu pradinei paramai nustatytoje vietoje.
Ar tai iš to džiaugsmo, kad susivokiau aplinkoje ir susipratau, iš kurios pusės turės atjudėti šturmo ir rezervo (kurios vaidmenį perėmėme mes) grupės, ar tai iš nuovargio, ar dėl kažkokių kitų priežasčių nuskuodėme ne į ten, kur buvo liepta kitų vadų. Tai, pasirodo, buvo dar vienas grybas, už kurio nupjovimą nelabai galiu sau atleisti. Mat improvizuotos paramos ir šturmo grupei sutraukus visą priešo dėmesį į vieną pastato pusę, iš numatytosios paramos pusės būtų galima kaip per pasivaikščiojimą parke įsiveržti į ginamą pastatą ir iššaudyti „priešą“ iš nugaros.
Na, žinoma, dar reikia įvertinti ir tai, kad ši pratybų dalis buvo skirta ne pastato puolimo, o pastato gynybos vertinimui, todėl pratybų vertintojai puolėjams nukautųjų korteles dalijo į kairę ir į dešinę, o gynėjams – tik už labai akivaizdžias klaidas arba už ilgalaikį tūnojimą tose pačiose stipriai apšaudomose pozicijose.
Antro šturmo metu buvo priimtas sprendimas duoti man pasitaisyti ir pakartoti paramos grupės vaidmenį. Pasisekė šiek tiek labiau – savo pozicijose atsidūrėme (beveik) laiku ir pradėjome tykiai judėti link tos linijos, kur turėjome atidengti ugnį, bet šturmo grupės vadas vėl pradėjo skubinti: vėluoji, atidenk ugnį. Tai ir pradėjome. Nelabai matydami į ką šaudome, nes buvome aiškiai per toli. Triukšmo pridarėme, dėmesį patraukėme, bet naudos iš to – ne kažką. Ir dar granatsvaidininkai pridarė juoko – kaip tikri komandosai, savo draugų nedengiami, ir neieškodami priedangos, nužygiavo link priešo pozicijų atvira vietove kokį 100 metrų, nusitaikė į apkasą ir... vietoj BUUUUUM buvo tik plekšt. Granatsvaidininko padėjėjas, pasirodo, nenustatė, kad sprogtų backblastu vadinamas sprogmuo – granatsvaidžio šūvio imitatorius. Atsako ilgai laukti nereikėjo – iš apkaso išlindo priešo granatsvaidžio vamzdis ir sėkmingai iššovė į mūsų granatsvaidininkų pusę. Jei šūvis būtų tikras – iki mūsų pozicijų geriausiu atveju būtų atskridę tik draugų ragų, nagų ir kanopų likučiai. Papildome grybų pintinę dar vienu laimikiu.
Trečiam šturmui kur kas labiau patyrę skyrių vadai sugalvojo gudrų pastato užėmimo planą, kurį sugriauti galėjo nebent tik visiškas grybautojas – maždaug toks, kaip patirties neturintis skyriaus vadas, kuriam paskirtas pats atsakingiausias vaidmuo šturme. Rezervo grupė buvo perskelta į dvi dalis, iš kurių mažesnioji turėjo atlikti apgaulingą šturmą ir taip sutraukti pastato gynėjus į priešingą pusę, nei buvo numatytas tikrasis pastato puolimas. Ir viskas vyko taip, tarsi sviestu būtų patepta: gynėjai tikrai buvo suklaidinti, savo kulkosvaidį perkėlė ten, kur buvo tik keturi puolėjai ir atsuko nugarą tai pusei, iš kurios sliūkino 12 žmonių skyrius. Bet visgi tikrojoje šturmo pusėje liko du apkasai su gynėjais, kurie bandymą užpulti iš nugaros sustabdė, kulkosvaidininkas vėl apsigręžė, bandymas prisidengti dūmais ir užmėtyti apkasus granatomis nebuvo sėkmingas – vėl užgrybavau.
Sudvejojau, pritrūko patirties bei veržlumo ir nesiryžau duoti komandos šokti per spygliuotas vielas ir sunaikinti priešo pozicijas. Per tą laiką pratybų stebėtojai mane nurašė į aukas, todėl vadovavimas buvo perduotas kitam mano skyriaus šauliui... ir tada prasidėjo grybų pjovimas urmu. „Ką daryti? Ką daryti? Ką aš žinau?“ Šturmuotojai tarsi kurapkos sulindo į vieną krūvelę, kur juos buvo galima buvo sunaikinti vienu taikliu granatos metimu ir po kurio laiko buvo priversti gėdingai atsitraukti.
Beje pakeliui link šturmavimui skirtų pastatų praėjome ganėtinai netoli to „milijonų eurų miestelio“
skirto mūšio mieste imitavimo pratyboms– net ir iš maždaug pusės kilometro atstumo jis atrodė ganėtinai įspūdingai, kaip koks ant Vilniaus Antakalnio šlaito vystomas gyvenamųjų pastatų rajonėlis.
Pratybos: ketvirta diena
Na ką, atgal į savo nakvynės vietą ir po vakarienės sulaukiame naujo įsakymo. Ir vėl nieko nuostabaus – keliamės į naują susitelkimo rajoną, iš kurio vykdysime pasalas. „Nu negali visiems sektis“, sakė skyriaus vadas, gavęs įsakymą pasalą surengti nuo 10 iki 12 val. dieną. Nes kitų skyrių įsakymuose nurodytas laikas – kur kas nemalonesnis: vieniems – nuo 4 iki 6 ryte, kitiems (mums) – nuo 7 iki 9 ryto.
Vėl kelis kilometrus kuprinių slegiamais pečiais nukrypavę iki naujos stovyklavietės ir joje atsidūrę tik naktį poilsio beveik neturėjome – ankstyviausią pasalą vykdyti turėjęs skyrius iškart išsiruošė į pasalos vietą, kurioje ir nakvojo, o aš su vedliu ir taikliuoju šauliu išėjau į žvalgybą, vietos pasalai ieškoti, kad anksti ryte nereikėtų karštligiškai skubėti ieškant pasalai daugiau ar mažiau tinkamos vietos.
Pasisekė – nors ir aklinoje tamsoje, bet radome vietą, kur pastarosiomis dienomis kažkas jau įrengė pasalos pozicijas: už mus kažkas, gerokai labiau patyręs, ir pasalos vietą išrinko, ir pozicijas užmaskavo. Man tereikėjo išguldyti žmones į jiems skirtas vietas ir neišsiduoti, kol priešas neįkiš savo kaklo į kilpą pakankamai giliai. Manydamas, kad pasalą priešas bandys šturmuoti, o ne atsitraukinės, nusprendžiau iškrėsti tokią pačią kiaulystę – priekinę atkirtimo grupę atitraukiau nuo pagrindinės ir nustūmiau gilyn į mišką.
Privalumas – pasalą šturmuojanti priešo grupė sėkmės atveju būtų sunaikinta. Trūkumas – jei priešas sumanytų atsitraukinėti be šturmo, atkirtimo grupė būtų bevertė, nes nuo jos kelias nelabai matėsi. Na, ir šioje vietoje nepasisekė – niekas mūsų nešturmavo. Bet už tai vertintojas ant kelio mums paliko dovanėlę – tris „nukautus“ priešo karius, kuriuos teko apžiūrėti ir papildyti savo šaudmenų atsargas (pagal žaidimo taisykles, iš apieškoto „žuvusio“ priešo kario galima paimti iki 30 imitacinių šovinių).
Po pasalos grįžome į savo susitelkimo rajoną laukti naujo, jau paskutinio įsakymo. Vylėmės, kad gal pasiseks, gal atvažiuos sunkvežimiai surinkti kuprinių ir galėsime tik su ginklais žygiuoti iki išgabenimo vietos, bet kur tau... gautas įsakymas – per valandą savais pajėgumais prisistatyti prie kareivinių, nuo kurių numatytas išvykimas į dabar jau tokį mielą Alytų.
Ir tai buvo antra pagal sunkumą atkarpa po to naktinio žygio. Dauguma mūsų, jausdamiesi, tarsi būtų finišo tiesiojoje, sukrapštė paskutinius jėgų ir valios likučius ir vėl pukšėjo per miško kalveles ir puraus smėlio kelią apie 3-4 kilometrus. Bet keliems kariams ši atkarpa jau buvo per sunki – jiems labai sunkiai sekėsi pavyti būrio draugus, todėl atsilikęs kito skyriaus vadas ėmėsi papildomai juos motyvuoti. Nežinau, ką sakė, bet panašu, kad padėjo.
Iki šiol neapleidžia mintis, kad pratybas, kurios buvo pavadintos „Arši kobra“, būtų galima pavadinti kur kas taikliau. Na, kad ir „Iš nuovargio besigaluojanti kobra“. Arba „Kobros gaišena“. Bet kuopos šūkio – „Niekada, niekada nepasiduok“ laikėmės iki pat galo ir pavestas užduotis atlikome.
Pratybų matematika ir anatomija
Taigi, viso per šias pratybas sukorėme apie 100 kilometrų (įskaitant žvalgybas ir patruliavimus), iš jų apie 20-25 vilkome savo labai jau nemielomis tapusias kuprines. Iššaudėme ne mažiau nei po 100 imitacinių šovinių (šauliai, granatsvaidininkai ir kulkosvaidininkai).
Neskaičiavau, kiek vandens išgėrė kiti būrio draugai, bet pats per dieną išgerdavau ne mažiau nei po 5 litrus. Bet mažiuko gamtinio reikalo per tą patį laiką buvau tik du kartus. Ką tai reiškia? Kad išprakaitavau apie 19 litrų (šlapimo pūslės talpa – apie 500 ml). Visai nenuostabu, kad po pratybų uniformos maskuojantį raštą papildė baltos druskos dėmės nuo prakaito.
Kiek suvalgiau per tas keturias pragariškas dienas? 4 pakelius užpilamų makaronų, 1 kareiviško sauso davinio rinkinį, 2 pilnavertes vakarienes, atgabentas kariuomenės aprūpinimo ir kelis kąsnelius nugarinės, kuria pasidalino kiti skyrių vadai. Ir dar kelis saldainius. Rezultatas – 0 apsilankymų miško gilumoje su kastuvuku.
O kiek kuprinės turinio panaudojome? Antrų batų neprireikė, striukės neprireikė, šiltų apatinių neprireikė, kojines spėjau persiauti 3 kartus, todėl liko 5 nepanaudotos poros, bandydamas užmigti žieminiame miegmaišyje prakaitavau ne prasčiau nei vilkdamas kuprinę, be to, negalėjau išsimiegoti dar ir dėl uodų zyzimo (o vasarinis miegmaišis yra prabangus, su tinkleliu nuo uodų). Vieną naktį miegojau apsivilkęs pašiltuką, kad nuo prakaito šlapia uniforma neerzintų kūno, o paskutinei dienai apsirengiau sausą atsarginę uniformą, nors tą padariau ne dėl poreikio, o tiesiog dėl to, kad ji buvo kuprinėje ir suėmė piktumas, kad tiek prisikrauta ir niekas nepanaudota.
Aprūpinimas: trūko vandens
Tik per šias pratybas supratau, kiek daug reiškia geras bataliono aprūpinimas ir kaip jis skiriasi skirtinguose Lietuvos kariuomenės daliniuose. Panevėžiečiai prieš mus kariavo neturėdami šalmų, galvas prisidengę tik lauko uniformos kepuraitėmis. Ir teko girdėti, kad visoms 4 pratybų dienoms jie gavo vos po 25 imitacinius šovinius. Skurdokai... Nors pradėjau svajoti, kad ir mūsų bataliono aprūpinimo skyrius būtų padaręs žiaurią klaidą ir neužsakęs mums kuprinių. Deja, kuprines gavome, o kaip pas mus mėgstama sakyti, jei valstybė išdavė, tai teks naudoti.
Vienintelis dalykas, ko gana dažnai trūko mūsų kuopai (jei atmestume svajones apie transportą, vežiojantį kuprines arba dar geriau – mus visus) – tai paprasčiausias vanduo. Nes rijome jį kaip arkliai. Štai atveža mūsų maždaug 40 žmonių būriui (įskaitant vadus ir vertintojus) 20 litrų baką ir galvoja, kad užteks. Susipilame visi į gertuves, tuoj pat jas ištuštiname, dar keli gudresni prisipildo bambalius ir vėl atrodome kaip varniukai lizde, išsižioję ir prašantys gerti.
Spėju, kad per pratybų laikotarpį buvau kuopos vadus labiausiai užknisęs vandens kaulytojas, radijo ryšiu vis pranešinėjęs, kad mums trūksta vandens. Na, kartais ir šaudmenų, ir akumuliatorių racijoms, bet svarbiausiai – vandens! Kad nekiltų nereikalingų klausimų – atgabendavo to vandens ir daugiau. Ir greitai. Jei vandens būtume negavę – tikrai finišo tiesiosios pasiekę nebūtume.
Vertinimas ir vertintojai
Kartu su mumis visą pratybų laiką kantriai vaikščiojo ir tyliausias (oficialiai – nematomas ir neegzistuojantis) grupelės narys – pratybų vertintojas. Mūsų bataliono pirmos kuopos leitenantas.
Visas klaidas matė, ėjimo metu užsirašinėjo, kas gerai ir kas blogai, bet tylėjo kaip žemė. Iki vakaro, kai susirinkę visu skyriumi, aptardavome, kas buvo padaryta gerai, o kas – blogai. Tada jau jis išvardindavo visas smulkias ir stambias mūsų klaidas – dalį jų ir pats pastebėdavau, bet kai nuovargis prie žemės laužia, kartais tiesiog trūksta jėgų imtis tas klaidas taisyti „čia ir dabar“.
Keista, bet leitenanto patarimai vos per keturias dienas užpildė nemažai spragų, kurias skyrių vadai paliko per ligšiolinį daugiau nei 5 mėnesių trukmės laikotarpį (nors tai tikrai ne priekaištas saviems vadams – kai kuriais atvejais tos spragos būdavo nedidelės smulkmenos, kai kuriais – dar nepasiektas, „aukštesnis“ karybos lygis, kurio mokoma Lietuvos karo akademijoje). Pavyzdžiui, gavome vertingų pamokų, kaip kaitalioti atstumus tarp karių voroje, priklausomai nuo to, kokia vietove judama, kaip kelią emblemavimo būdu paprasčiau kirsti kulkosvaidininkams ir granatsvaidininkams, kaip „užbaigti“ kelio emblemavimą ir panašiai. Ir, savaime suprantama, gavome pastabų dėl visų padarytų klaidų ir pripjautų grybų.
Ir nors naudingiausia buvo gauti pastabas ir pamokymus, bet maloniausia buvo klausytis pagyrimų – na, kad ir dėl to, jog mūsų skyrius jau per pirmas ataskaitines pratybas juda geriau, nei Klaipėdos dragūnų bataliono pirmoji NPPKT karių laida, kurios paskutines ataskaitines pratybas stebėjo tas pats leitenantas. Tikriausiai dėl to, kad leitenantą gerokai palinksminome pjaudami savo grybus (nors yra maža viltis, kad dėl to, jog pasirodėme geriau nei jis tikėjosi), atsisveikinimo proga jis padovanojo man savo kuopos antsiuvą. Gaila tik, kad oficialiai jo prie uniformos ar kuprinės segtis negaliu. Bet priėmiau kaip kvietimą prisijungti.
O vakarinėmis poilsio minutėmis kitus mūsų būrio skyrius vertinęs puskarininkis iš Panevėžio užsiminė, kad Alytuje tarnaujantys kariai, panašu, yra geresni už panevėžiečius – bent jau disciplinos, profesionalumo ir nusiteikimo požiūriu.
Tikrai geriausi?
Kad Alytaus batalione tarnybą atliekantys kariai yra tikrai neprasti, mes girdėjome ne tik iš vertintojų – anot mokomosios kuopos vado, mes esame ne šiaip neprasti, bet net ir geriausi Lietuvoje. Mūsų šaudymo rezultatai geresni nei bet kurios kitos šauktinių kuopos Lietuvoje. Skyrių ataskaitinių pratybų vertinimai – geriausi Lietuvoje (visi skyriai gavo įvertinimą „parengta“). Ir mūsų kuopoje tarnaujantys kariai yra labiausiai motyvuoti Lietuvoje – tokio profesionalioje tarnyboje liekančių karių procentinės dalies nesiekia joks kitas dalinys, ugdantis šauktinius (o ne paslaptis, kad pagrindinis šių devynių tarnybos mėnesių tikslas – paskatinti šauktinius rinktis ilgalaikį kario profesijos kelią).
Visai gali būti, kad ir pats tą procentinę dalį padidinsiu...