Iš Australijos kilusio J. Assange'o įkurta WikiLeaks nuo 2006 m. yra paviešinusi nesuskaičiuojamą kiekį slaptos informacijos, kuri pridarė didžiulės žalos JAV ir kitoms šalims, bet atskleidė politinio ir karinio elito piktnaudžiavimą bei demokratinių principų nesilaikymą.
WikiLeaks publikavo Afganistano karo dokumentus, iš kurių paaiškėjo NATO ir JAV siekis slėpti tikruosius civilių žūčių skaičius. Viešumoje atsidūrė ir Irako karo žurnalai, kurie atskleidė JAV nereagavimą į pranešimus apie tai, kad irakiečių karinės pajėgos kankino belaisvius ar net surengdavo jiems egzekucijas. Iš Irako paviešintas ir vaizdo įrašas, kaip „Apache“ sraigtasparnio įgula nušauna pasiduoti bandžiusius kovotojus.
Jungtinės Valstijos J. Assange'ą kaltina šnipinėjimu ir kitais nusikaltimais, todėl yra paprašiusios išduoti australą, bet 2012 m. Ekvadoras J. Assange'ui suteikė politinį prieglobstį ir nuo tada jis gyvena Ekvadoro ambasadoje Londone, bet negali išvykti į Ekvadorą. Švedija tyrė kaltinimus J. Asange'ui seksualiniais nusikaltimais.
Nepaisant kontroversiško J. Asange'o vertinimo, jis pakviestas tapti pagrindiniu pranešėju LOGIN konferencijoje.
J. Assange'as taip pat atskleidė, kodėl geriausia slėptis Rusijoje, o ne Lotynų Amerikoje, bei svarstė, kad net žlugus Vladimiro Putino režimui Maskvoje, į valdžią tikriausiai ateitų dar stipriau į nacionalizmą linkęs prezidentas.
- Pirmiausia noriu jus supažindinti su situacija, kad šioje pasaulio dalyje JAV tikrai nėra priešas, veikiau sąjungininkas. Todėl JAV reputacijai pakenkusi WikiLeaks veikla yra natūraliai kvestionuojama. Iš Lietuvos požiūrio taško, WikiLeaks veikla labiausiai pasitarnavo Rusijai ir Kinijai, tačiau pakenkė Jungtinių Valstijų interesams. Gal galite tai pakomentuoti?
- Klausimas neatspindi realybės. WikiLeaks publikavo daugiau nei 10 mln. dokumentų apie kiekvieną valstybę visame pasaulyje ir iš 60 skirtingų šalių. Kalbant apie Rusiją, mes publikavome daugiau nei 150 tūkst. dokumentų apie Rusiją ir daugiau nei 1,7 mln. dokumentų apie Siriją.
Nelaimei, valstybės paprastai nemėgsta būti kritikuojamos dėl netinkamų savo veiksmų, todėl jos įsitraukia į ad hominem tipo atakas prieš konkrečius asmenis. Jungtinės Valstijos tikrai ne išimtis.
- Tačiau viešojoje erdvėje daugiausia kritikos sulaukė JAV veiksmai, JAV užsienio politika, JAV klaidos ir nedraugiškumas sąjungininkų atžviliu, kai paaiškėjo, kad Vašingtonas šnipinėja Europos valstybių lyderius, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Negirdėjau, kad kas nors panašaus būtų vykę Rusijos atžvilgiu. Gal galite paaiškinti?
- Tai netiesa. Daug mūsų publikacijų kritikavo Rusijos polinkį pasitelkti organizuotą nusikalstamumą politikos įgyvendinimui ir Kinijos cenzūros sistemą. Tačiau natūralu, kad Vakarai yra suinteresuoti tuo, kas vyksta Vakaruose. Vakaruose veikia galinga žiniasklaidos industrija, kuri mėgsta kalbėti apie save. Mes publikuojame medžiagą apie daugybę šalių, bet Vakarų medija mėgsta kalbėti apie Vakarus.
- Tai nemanote, kad WikiLeaks iš esmės tapo įrankiu, leidusiu Rusijai badyti pirštais savo konkurentę dėl blogų sprendimų?
- WikiLeaks yra žiniasklaidos organizacija ir didžiulė biblioteka, kurioje yra apie 10 mln. dokumentų. Tai biblioteka, kuri prieinama visiems ir gali padėti argumentuotai kritikuoti tiek Rusiją, tiek JAV. Mes nefiltruojame medžiagos.
- Ar tiesa, kad būtent jūs patarėte masinius šnipinėjimo mastus atskleidusiam buvusiam Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) kontraktininkui Edwardui Snowdenui slėptis Rusijoje? Ir kodėl Rusija?
- Ne visai. Aš suorganizavau E. Snowdeno prieglobstį šioje šalyje. Iš pradžių E. Snowdenas norėjo vykti į Lotynų Ameriką, bet kaip tik tada, kai jis buvo oro uoste Maskvoje ir ketino skristi, JAV atšaukė jo paso galiojimą, todėl jis nebegalėjo tęsti kelionės dėl Jungtinių Valstijų veiksmų.
Bet mano patarimas buvo, kad situacija nėra tokia bloga ir kad Rusijoje fiziškai jis bus kur kas saugesnis, nes ten bent jau mažesnė tikimybė, kad jį pagrobs JAV kontraktininkai, kaip Lotynų Amerikoje.
Lotynų Amerikoje sienos tarp valstybių gana išskydusios su tam tikromis išlygomis ir JAV ne kartą buvo įsitraukusi į Lotynų Amerikos reikalus. O Rusija garsėja visur prasiskverbiančiomis slaptosiomis tarnybomis ir gebėjimu aptikti kitų šalių agentus, veikiančius Rusijoje. Užsienio šalių agentai iš esmės gali veikti tik ambasadų priedangoje, todėl juos sekti yra gana lengva – visiškai kitaip nei Lotynų Amerikoje.
- Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai buvo protingas sprendimas?
- Taip, fiziškai jis saugus. Tuo tarpu situacija Lotynų Amerikoje, kaip matome, labai fluidiška, ten rizika didesnė. Pavyzdžiui, po rinkimų keitėsi valdžia Argentinoje, įvyko pokyčių Venesuelos Nacionalinėje Asamblėjoje.
- Daug kas prognozuoja, kad pokyčių gali įvykti ir Rusijoje...
- Įmanoma, kad dėl krintančių naftos kainų, Rusijos įsitraukimo į Sirijos konfliktą ir JAV inspiruotos destabilizacijos Rusijoje įvyks koks nors perversmas. Jei taip nutiktų, tai šiuo metu didžiausia tikimybė, kad nauju prezidentu taptų dar labiau į nacionalizmą linkęs asmuo nei Vladimiras Putinas. Taigi tokiomis aplinkybėmis E. Snowdenas vis tiek būtų saugus nuo ekstradicijos į JAV.
- Paminėjote destabilizacijos galimybę Rusijoje, inspiruotą JAV. Norite pasakyti, tikite Rusijos teiginiais, kad JAV siekia destabilizuoti Rusiją?
- Taip, kiekvienas, kuris domisi, žino, kad JAV užsienio politika yra grįsta siekiu pakeisti režimą Rusijoje. Tai verčia Rusijos valdantįjį elitą elgtis paranojiškai ir todėl Rusijos elgesys dažnai irgi tampa paranojiškas.
- Pereikime prie WikiLeaks paskelbtų dokumentų, kurie turėjo didžiausios įtakos politinių veikėjų ar valstybių elgsenai. Tarkime, man labiausiai įsiminė įrodymai, kad net po skandalo Abu Ghraibo kalėjime Irake JAV visiškai nereagavo į Irako policijos ir karinių pajėgų siautėjimą, belaisvių kankinimą ir žudymą. Kas jums atrodo svarbiausia?
- Didžiausią įtaką turėjo paviešintų dokumentų apimtis. WikiLeaks publikavo daugiau nei 10 mln. dokumentų, kiekvieną dieną tai leido gimti rimtoms istorijoms, grįstoms šia medžiaga. Mes publikavome daugiau dokumentų nei yra žmonių Lietuvoje. Taigi tai tas pats, kas paklausti, kas yra įdomiausi žmonės Lietuvoje.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad WikiLeaks toliau publikuoja dokumentus, taip pasitarnaudama žodžio laisvei.
Jei pažvelgtume į konkrečius atvejus, kada WikiLeaks paskelbta informacija turėjo įtakos, tai paminėčiau „Jukos“ arbitražo bylą, kurioje buvusiems įmonės savininkams iš Rusijos vyriausybės priteista 50 mlrd. dolerių. Šioje byloje buvo naudotasi mūsų dokumentais, siekiant pagrįsti argumentus.
Vokietijos pilietis Khalidas El-Masri, remiantis klaidinga informacija, buvo pagrobtas CŽV, mėnesius laikytas kalėjime, kankintas ir išmestas gatvėje Albanijoje. Mūsų dokumentai buvo panaudoti bent šešis kartus Europos Žmogaus Teisių Teisme jo naudai.
JAV ir Jungtinėje Karalystėje yra keletas tūkstančių bylų dėl sąjungininkų pajėgų vykdyto žmonių kankinimo. Reikia prisiminti Gvantanamą, daugybė dokumentų naudojama siekiant padėti ten kalintiems ar kalėjusiems žmonėms.
Mano pats mėgstamiausias publikuotas dokumentas yra apie tai, kaip kurdai atsidūrė trikampyje tarp Danijos, Baracko Obamos ir Turkijos, kai buvo siekiama paskirti Andersą Foghą Rasmusseną NATO generaliniu sekretoriumi mainais į Danijoje transliacijas vykdžiusios kurdų televizijos Roj TV uždarymą. Norint uždaryti televizijos kanalą buvo imtasi korupcijos, nepaisyta valdžių atskyrimo principo.
Priminčiau ir Čagoso salyną, kurį kontroliuoja britai. 1971 m. visi vienos salos gyventojai buvo prievarta išvaryti, kad JAV galėtų įkurti didelę Diego Garcia karinę bazę. Mes atskleidėme, kad Jungtinė Karalystė 2010 m. specialiai paskelbė salyną saugomu jūrų parku, kad užkirstų kelią sugrįžti į salą jos gyventojams, kurie yra iškėlę keletą bylų. Šie teismų procesai vis dar vyksta ir juose naudojamasi mūsų publikuotais dokumentais.
- Man įdomu, ar WikiLeaks galėtų prisidėti prie „Islamo valstybės“ sudorojimo? Programišiai iš Anonymous anksčiau buvo paskelbę kovą prieš ISIS, galbūt WikiLeaks irgi galėtų prisidėti?
- WikiLeaks jau publikavo daugiau dokumentų apie „Islamo valstybę“ nei visos kitos organizacijos kartu sudėjus. Mes viešinome informaciją apie situaciją Irake daug anksčiau nei žurnalistai į tai atkreipė dėmesį. Turime tūkstančius dokumentų apie „Islamo valstybės“ kūrimąsi, kaip JAV karinių pajėgų vykdyti veiksmai prisidėjo prie „Islamo valstybės“ stiprėjimo Irake.
Mes taip pat publikavome apie 1,7 mln. dokumentų iš Sirijos, įskaitant Basharo al-Assado asmeninius laiškus ir JAV vyriausybės duomenis, atskleidžiančius JAV siekį 2006 m. nuversti vyriausybę Sirijoje, paskatinti sunitų ir šiitų priešiškumą bei išprovokuoti Sirijos valdžią pernelyg stipriai reaguoti. Tyčine ir sąmoninga politika siekta privesti Sirijos vyriausybę prie paranojos, kad ji reaguotų pernelyg griežtai ir, galiausiai, žlugtų.
Niekam tikriausiai nereikia aiškinti, kad „Islamo valstybė“ yra blogis, ji labai ambicingai tai demonstruoja ir pati. Mes turime informacijos apie jos struktūrą, finansavimą ir kovinius pajėgumus. Informacijoje atskleidžiama, kaip Saudo Arabija daugybę kartų siuntė savo orlaivius į Rumuniją pirkti ginklų iš buvusių sovietinių fabrikų ir tiekė juos šiems kovotojams.
- Po Paryžiaus atakų dauguma visuomenių susirūpino savo saugumu, todėl masinio sekimo klausimai tapo nebe tokie svarbūs. Jūsų požiūriu, ar tai nėra judėjimas visai kita kryptimi nei siekė WikiLeaks? Juk dabar niekas nebesirūpina, kad vyriausybės šnipinėja savo piliečius, renka elektroninius duomenis ir juos saugo.
- Masinio sekimo normalizavimas turi būti pagrindinis Vakarų demokratijų rūpestis, net sakyčiau, didžiausios svarbos. Nacionalinio saugumo sektorius Vakarų valstybėse iš tiesų pabrėžia islamo kovotojų pavojų, bet taip tik siekiama, kad šio sektoriaus žmonių rankose būtų sutelkta kuo didesnė galia.
Mes turėtume prisiminti, kad nors per teroristinę ataką žuvo daugiau nei šimtas žmonių, bet kur kas daugiau žmonių Prancūzijoje žūsta automobilių avarijose, tik mes kažkodėl nematome, kad valstybė sutelktų visus savo resursus ir siektų užkirsti kelią avarijoms. Pristatydama kokią nors grupę kaip labai rimtą grėsmę visuomenei, valstybė įgyja visuomenės paramą naudoti šalies resursus. Šita tendencija tęsis ir stiprės.
Akademiniame diskurse procesas vadinamas saugumizavimu: kai kiekvienas įvykis interpretuojamas nacionalinio saugumo kontekste, kad visuomenė neprieštarautų resursų panaudojimui.
Rusija saugumizuoja viską, kas susiję su JAV, Lietuva saugumizuoja viską, kas susiję su Rusija. Bet mes turime suvokti, kad tai mūsų suvokimo klausimas, o ne realybė.