„Tiesa“ V. Ušacko teiravosi apie tai, kaip jam pavyksta diplomatiškai išlaviruoti dirbant „karštoje“ pozicijoje, kaip išgyventi legendomis apipintoje Rusijoje bei ką reiškia užauginti sūnų tikru patriotu.

– Kuris aspektas sunkiausias koordinuojant su Rusijos pareigūnais visų 28 ES šalių prekybos, energetikos, žemės ūkio ir kitus svarbius klausimus?

– Dabartinės įtampos ir politinių nesutarimų aplinkybėmis tai reiškia išsakyti nepatogius ir nemalonius dalykus Rusijos kolegoms ir visuomenei, tuo pačiu nesudeginant tiltų.

– Kaip sekasi gerinti pašlijusius Rusijos ir ES santykius?
Vygaudas Ušackas

– Šiuolaikinė diplomatija labai skiriasi nuo tradicinės, kuri dažnai apsiribodavo oficialiais susitikimais su Vyriausybės nariais bei dalyvavimais priėmimuose, baliuose.

Palaikau nuolatinius ryšius ir susitikinėju su Rusijos Vyriausybės ir Dūmos nariais, verslo, meno, kultūros, švietimo, įvairių religinių konfesijų atstovais ir vadovais.

Aktyviai išnaudojame socialinius tinklus. Kadangi rusiškai kalbu laisvai, tai esu pirmasis ES ambasadorius, taip aktyviai besireiškiantis žiniasklaidoje, kur, dėl valstybinės propagandos ir manipuliacijos, labai sudėtinga perteikti alternatyvią nuomonę.

Džiaugiuosi, kad ES ambasadoriaus rezidencija tapo mėgstama Rusijos ir ES kultūros ir meno atstovų susibūrimo vieta kameriniams koncertams ir parodoms.

Būdamas ambasadoriumi Vašingtone, Londone ir Kabule bei Lietuvos užsienio reikalų ministru visada išnaudojau sporto diplomatiją, tai tęsiu ir Maskvoje: bendrauju neformalioje aplinkoje su įtakingais Rusijos politikos ir verslo atstovais krepšinio, teniso ir golfo aikštelėse.

Gaila, kad kai kurie Lietuvos politikai ir apžvalgininkai siekia pasinaudoti „antikremliniais“ visuomenės sentimentais bei nenori pripažinti, kad diplomato darbas, visų pirma, yra kontaktų užmezgimas, sprendimų priėmimo motyvacijos suvokimas. Kritikos ir šalto dušo tenka gauti tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje…

– Rusijos ir Lietuvos santykiai įtempti jau ne vienerius metus. Lietuviai visame pasaulyje jaučia iš didžiosios kaimynės sklindančią grėsmę. Ar dirbdamas Rusijoje manote, kad ši grėsmė reali?

– Neteisėti Rusijos veiksmai neliko be atsako, tad galima sakyti, kad grėsmę jaučia ne tik Lietuva. ES veikia diplomatinėmis priemonėmis: sankcijos įvairiems Rusijos veikėjams ir ekonomikai įvestos ir vis dar neatšauktos.

Ir klausimą apie grėsmę dažnai girdžiu ne tik iš lietuvių.

Pirma, be provokatoriaus Žirinovskio (Vladimiras Žirinovskis – Rusijos nacionalistas, populistas ir Rusijos liberaldemokratų partijos įkūrėjas bei lyderis, Dūmos vicepirmininkas, – aut. past.), nesu sutikęs Rusijos politiko ar generolo, kuris grasintų Lietuvos valstybės suverenitetui ir teritoriniam vientisumui.

Antra, paprastas rusas, paskaitęs Lietuvos žiniasklaidą, neslepia nuostabos: ar tikrai lietuviai mano, kad Rusija gali užpulti Lietuvą? Manau, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, Rusijos vadovybės ir visuomenės akyse jau yra matomos kaip visavertės NATO ir ES narės, kurių saugumas yra garantuotas sąjungininkų.

Trečia, mūsų tautos istorija liudija, kad „laisvės ir nepriklausomybės negalima priimti kaip savaime suprantamo dalyko“, todėl ir mes privalome investuoti į savigyną ir karybą bei stiprinti NATO buvimą savo teritorijoje, plėtoti karinius ryšius su JAV ir NATO šalimis, ypač su Lenkija bei Šiaurės valstybėmis – mūsų kaimynėmis.

Kartu ypač svarbu, kad mūsų šalies ekonomika būtų atvira ir konkurencinga, visuomenė tolerantiška, o politika – nekorumpuota.

– Kokių veiksmų reikėtų imtis, kad sudėtingi tarptautiniai Lietuvos bei Rusijos santykiai pasikeistų? Tai praeities ar dabarties politikų darbo padarinys?

– Dabartinėmis sąlygomis sunku įsivaizduoti greitą santykių normalizavimą. Tačiau ir giliausios krizės bei konflikto sąlygomis turime bendrauti ir „neužšaldyti“ ryšių.

Turiu omenyje, pirmiausia, teikti visokeriopą paramą bendras laisvės ir demokratijos vertybes išpažįstantiems rusų pilietinės visuomenės atstovams. Vis daugiau jų pasirenka Lietuvą kaip laikiną ir ilgalaikę gyvenimo vietą.

Svarbu plėtoti bendradarbiavimą tose srityse, kurios nėra paveiktos sankcijų ir kurias ES valstybių vadovai tikslingai nusprendė išlaikyti su Rusija – tai švietimo ir mokslo mainai, pasienio regionų bendradarbiavimas, mokslas ir inovacijos.

Dar vienas svarbus aspektas – Rusijos 145 mln. vartotojų rinka, kuri išliks patraukli pasaulio verslui ir investicijoms, todėl svarbu nenutraukti kontaktų tarp verslo atstovų. Turėtume ir toliau išlaikyti savo pozicijas siekdami pritraukti didesnį Rusijos turistų srautą – įnašą į Lietuvos ekonomiką.

Nereikia pamiršti, jog turime nuostabius Lietuvos meno ir sporto ambasadorius Rusijoje: Rimas Tuminas, Ingeborga Dapkūnaitė, Rimas Kurtinaitis, Mindaugas Karbauskis, Tomas Pačėsas, Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko. Privalome išnaudoti jų vardus teigiamam Lietuvos įvaizdžiui Rusijoje stiprinti.

– Jungtinės Karalystės spaudoje nuolatos pasirodo pranešimų apie į Lietuvos oro erdvę įsibrovusius Rusijos naikintuvus. Kam, jūsų nuomone, naudingos tokios provokacijos?

– Tai gali būti ir „raumenų“ demonstravimas, o gali būti ir tiesiog atsitiktinumas, klaida.
Atsakas į tokius incidentus turėtų būti dvejopas: mūsų pačių ir sąjungininkų karinių pajėgų stiprinimas atgrasos ir gynybos tikslais bei, antra vertus, „karštos linijos“ palaikymas tarp karinių vadaviečių siekiant išvengti kaktomušos, netyčinių susidūrimų ore ar vandenyje dėl klaidos ar netikslios informacijos.

– Ar dažnai susiduriate su kuriozais? Gal galėtumėte pasidalyti kokia nors istorija?

Kuriozų būna visokiausių. Man tenka dažnai lankytis Rusijos regionuose. Pastaruoju metu pastebėjau dažnus „sutapimus“, kai mano vizito metu gubernatoriai staiga suserga ir nebegali manęs priimti susitikimui.

Po pasirodymų Rusijos televizijos laidose ar žiūrėdamas reportažus apie mano vizitus regionuose kartais nustembu – neatpažįstu savęs ar to renginio, kuriame dalyvavau. Iškarpymais, manipuliacija pasižyminti Rusijos televizija bei iš anksto surežisuoti nacionalistų piketai ir demonstracijos tampa instrumentu skleisti antivakarietiškai pozicijai.

Todėl pastaruoju metu stengiuosi dalyvauti tik tiesiogiai transliuojamose laidose.

– Kaip vertinate gana netikėtą, daug triukšmo sukėlusį sprendimą dėl Lietuvos šauktinių kariuomenės. Ar tai atsakas į didėjančią Rusijos karinę ir politinę galią?

– Šį sprendimą vertinu tik teigiamai. Valstybė verta gyvuoti ir klestėti tik tada, jei jos piliečiai Lietuvoje ar laikinai gyvenantys Anglijoje, Airijoje ir kitur bus pasiryžę ir mokės su ginklu rankoje ginti savo Tėvynę. Manau, kad privalomosios tarnybos įvedimas, tiksliau – jos sugrąžinimas buvo vienas teisingiausių pastarojo meto sprendimų.

– Savanoriu nusprendė tapti ir Jūsų sūnus. Kaip sutikote šį sprendimą?

– Didžiuojuosi sūnaus Raimundo sprendimu tapti Lietuvos karinių pajėgų savanoriu. Exeteryje baigęs ekonomikos ir politikos bakalauro mokslus Raimundas metus gyveno su mumis Maskvoje ir mokėsi rusų kalbos.

Viena vakarą jis pareiškė, kad stos savanoriu į Lietuvos karines pajėgas, kadangi yra savo valstybės patriotas ir nori būti pasiruošęs ginti savo Tėvynę, jeigu to prireiks.

Kitą rytą atsibudę ir pamatę, kad Raimundas nuomonės nepakeitė, aš ir mano žmona Loreta parėmėme jo sprendimą. Labai didžiuojamės savo sūnumi, šiuo metu atliekančiu privalomąją tarnybą dragūnų batalione Klaipėdoje.

Praėjus tik mėnesiui mes jau matome, kokį teigiamą poveikį daro karinė tarnyba. Disciplina, tvarka, fizinis pasiruošimas, kario įgūdžiai, komandinė veikla bei abipusė parama – tai savybės, kurios pravers tiek karo atveju, tiek ir gyvenant taikos metu.