Taip teigia Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Tačiau profesorius pastebi, kad šiandien rusų smegenys – gerokai praplautos ir iš šimtų tūkstančių minios beliko keli šimtai sąmoningų žmonių.

„Buvo labai aiškus, liūdnas, tragiškas pavyzdys (apie jį prabilo, prašneko ir parašė Maskvos disidentai, kurie dar laikosi laisvės vertybių), kad paminėti Boriso Nemcovo netekties į jo nužudymo vietą iš daugiamilijoninės Maskvos atėjo 200 žmonių. Taigi matome, kokia yra dvasinė būsena ir kaip ją gali suformuoti primityvi televizijos propaganda“, – inteviu LRT OPUS laidai „Švelnūs tardymai“ sako V. Landsbergis.

Jis dalinasi prisiminimais iš 1991-ųjų žiemos, kai su bičiuliais leisdavo naktis Aukščiausioje Taryboje, sėdėdami ir kalbėdami, laukdami – puls ar nepuls. Tačiau lemtingąją naktį profesorius buvo grįžęs namo nusiprausti.

„Tą puolimo naktį buvau išėjęs, nes buvo ramu. Man pasakė, kad galiu nueiti namo nusiprausti, bet nespėjau įlipti į vonią, ir prasidėjo puolimas. Aš tuoj pat – dar šlapias – tiesiai iš vonios grįžau į Aukščiausiąją Tarybą keliems mėnesiams“, – teigia V. Landsbergis.

Savo kabinete profesorius pasakoja turėjęs pianiną, kuriuo bičiuliams dažniausiai skambindavo kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką.

– M. K. Čiurlionis yra nepaprastai svarbi asmenybė Jūsų gyvenime. Jūs dešimtis metų praleidote, analizuodamas M. K. Čiurlionio veiklą, jo kūrybą. Jei žmogus galėtų turėti čiurlionišką dvasią, kokia ji būtų?

– Turbūt laisvė, paprastumas ir tiesos pojūtis. Tiesos pojūtis – taip pat ir mene. Tai, ką M. K. Čiurlionis daro savo mene, gali atrodyti savotiška, labai individualu, keista, neįprasta, bet jis tai daro todėl, kad tame jaučia tiesą. Jis sako savo tiesą ir tikisi, kad žmonės tai įvertins. Kai kada, kai įvertina, jis – laimingiausias žmogus. Štai ko gali būti pamokanti M. K. Čiurlionio kūryba, jo palikimas, asmenybė, laikysena gyvenime.
Vytautas Landsbergis

Jis apsisprendė labai aiškiai – visus savo darbus skirsiu Lietuvai. Nors iš vaikystės menkai lietuviškai tekalbėjo, tokie papročiai buvo to meto miesteliuose, ypač tame Pietryčių Lietuvos krašte, kur jis augo, – Druskininkuose.

– Profesoriau, kuri kompozicija – „Miške“ ar „Jūra“ – Jums yra mielesnė?

– Jos yra savaip skirtingos ir savaip vertingos – ir viena, ir kita. Jos turi skirtingo grožio. Žinoma, dvasia yra ta pati. Bet būtų galima pakalbėti apie tai, kas man yra labai brangu poemoje „Miške“ ir kuo man labai imponuoja „Jūra“. Pastarasis kūrinys yra lietuvių muzikos pasididžiavimas – ne taip lengvai atliekamas, ne toks patogus kaip „Miške“, nes reikia didžiulio orkestro, vargonų, dirigento, kuris gerokai pakrapštytų galvą, kol tą partitūrą išnagrinėtų, suprastų ir parodytų, kiek ten daug visko joje yra. Tai yra skirtingi kūriniai, bet abu – labai reikšmingi, abu yra puikūs.

Mūsų laikams labai ypatingas momentas – kaip ta muzika niekur neskuba. Ji tiesiog būna, ji leidžia žmogui joje būti, paskęsti, nurimti. M. K. Čiurlionis viename laiške draugui yra rašęs, primindamas jam „Miške“ pradžią, maždaug taip: „Prasideda tyliai, plačiais akordais – koks tylus ir platus yra mūsų lietuviškų pušų ošimas!“ Ir štai ta muzika – tartum svajonė, tartum pats miškas svajoja. Jis tikrai neturi kur skubėti, po penkių minučių neturi jokių svarbių reikalų. Jo dispozicijoje – visa amžinybė.

Ši muzika alsuoja ir kalba mums apie tą gyvenimo pusę, kuri neturi būti užmiršta, kuri labai brangi, kuri daro mus žmonėmis. Ne kokie nors reikaliukai, versliukai, triukšmeliai, ginčai, muštynės pagėrus ar pan. Visa tai yra niekai – šlamštas. O tai [ši muzika] yra tas gyvenimas, kuriame esi žmogus kartu su visuma.

Popiežius Pranciškus neseniai išleido encikliką apie tai – būtent apie kūriniją, kurios dalimi esame, kurios kaip nesusipratėliai negerbime, naikiname. O naikiname patys save, naikiname savo dvasią. M. K. Čiurlionis su savo muzika ateina kaip gydytojas, lyg balzamo užtepantis ant mūsų žaizdų. Tai labai paprasta, tai nėra labai moderni muzika. Bet jos dvasia yra be galo gili, švari ir reikalinga.

– Jūs kalbate apie sustojimą. M. K. Čiurlionio muzika padeda sustoti. Tai padaryti padeda pušų ošimas, kartais – pasėdėjimas prie jūros. Įsivaizduoju, kad tokio sustojimo, pamąstymo, įvertinimo, galbūt – šachmatiško planavimo ypač reikėjo 1989–ųjų pabaigoje, 1990–aisiais, 1991–ųjų pradžioje. Kas lemtingomis Lietuvos istorijos akimirkomis Jums padėdavo sustoti, vėl viską įvertinti ir iš naujo nusibrėžti gaires?

– Nereikėjo vertinti iš naujo, viskas buvo pakankamai aišku. Ėjome į Lietuvos dvasinį, kultūrinį, moralinį išsivadavimą. Ėjome palaipsniui, o paskui – labai greitėjančiu žingsniu. Atsiradus Lietuvos Sąjūdžiui, buvo neprastas jausmas, kai žmonės nebebijojo. Jie nebebijojo išeiti į viešumą, susirinkti, pareikalauti, giedoti giesmes, Lietuvos himną, tai, kas mums brangu, ir niekas nebegalėjo to uždrausti. Niekas nebeprašė leidimų, kai dvasia laisvinosi.

O M. K. Čiurlionis kažkur savotiškai buvo, jis buvo lyg prieš tai sudėjęs pagrindus. Neseniai buvo sukurtas dokumentinis filmas „Lūžis prie Baltijos“ iš tada filmuotų kadrų, įvairių veiklos sričių, ypač iš Sąjūdžio didžiųjų mitingų ir posėdžių, svarstymų, kaip mes eisime, ką darysime. Vienur, kitur ten skamba M. K. Čiurlionio muzika ir nepaprastai tinka. „Miške“ – laisvės dvasia, ji ten skamba. Mes jau einame ir mums nebėra kliūčių. Mes eisime ir nueisime, kur norime, nors ten būtų ir tankai, ir Raudonoji armija. Tai jau – nesulaikomas dalykas, nesulaikomas dėl to jausmo. Bet net ir Sausio 13–ąją jis buvo nesulaikomas, kiek buvo dvasinės jėgos!

– „Lūžis prie Baltijos“ – taip vadinasi ir viena iš Jūsų knygų. Kaip manote, ar svarbu dokumentuoti, užrašyti savo atsiminimus? Juk, jei Jūs neužrašysite, užrašys kiti.

– Tegul visi rašo atsiminimus. Tik ne visi skaitytojai supranta, kad atsiminimai nėra praeities faktai. Tai vieno britų filosofo pastebėjimas – atsiminimai yra dabarties faktai. Tu rašai dabar, tu atsimeni dabar. Nebūtinai taip viskas ir buvo. Žinoma, jeigu nemeluoji, pasakoji faktus. Šia prasme atsiminimai yra svarbūs.

Kalbame apie M. K. Čiurlionį. Jis gali būti pamirštamas, gali būti lyg ir paraštėje arba sandėliuojamas muziejuje. Aš dažnai nevaikštau po muziejus, mažai turiu tam galimybių, ypač – nuvažiuoti į Kauną [kur yra Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus]. Bet, kai nueinu, ką nors vis pamatau, ko nematęs. M. K. Čiurlionio paveiksluose yra begalė dalykų, kurių taip ir nesurašysi, o staiga imi ir pamatai – dar taip jis čia brūkštelėjo. Ką jis galvojo braukdamas tą liniją?

Kai nueinu kartais vakarais prie jūros pasižiūrėti saulėlydžio, net ir kai debesys būna, o pro juos saulės spindulys pasiekia tolimą horizontą, matau, kaip tas tamsus jūros plotas pačiame pakraštėlyje tokiu šviesiu teptuko brūkšniu pabrauktas – kaip M. K. Čiurlionis tapė. Jis gi tai matė ir tuos stebuklus registravo. Jis netapė visko, atsisėdęs prie jūros, bet matė daugybę stebuklų aplink save. Jie jam atsiskleisdavo, kai reikėdavo. Ir erdvė, toluma, grožis! Tau nereikia tapyti pasaulio stebuklų – pasaulio stebuklai yra čia pat, greta mūsų.

– Kas Jums Lietuvoje yra pasaulio stebuklai?

– Jų yra labai daug, kad ir tas šviesos brūkšnelis virš jūros, debesų formos, į kurias M. K. Čiurlionis žiūrėdavo ir žiūrėdavo. Bet jos kiekvieną kartą – kitokios. Jis nuo jaunystės tai darydavo.

Jo pirmoji meilė Marija Varšuvoje yra paliudijusi, pasakojusi man, kaip jie vaikščiodavo po gamtą ir žiūrėdavo į debesis, kokios ypatingos formos ten susidaro. O jis dar jai aiškindavo, kaip skirtingai vėjas ošia javų laukuose: „Štai čia – grikių laukas, o čia – avižų laukas, pasiklausyk, kaip skirtingai vėjas ošia.“ Tai reikia turėti tam ausį. Gali artimam žmogui pasakoti, atkreipti jo dėmesį, ir tai yra stebuklai. Jų aplink mus yra pilna.

Kai M. K. Čiurlionis studijavo Leipcige, aplinka jam įkyrėdavo. Jis ten jautėsi svetimas, draugų beveik neturėjo. Jis turėjo vieną draugą švedą, su kuriuo turėjo bendrą bruožą, – abu nemokėjo vokiškai. Jie kalbėdavosi su žodynu. Kai nesusikalbėdavo, sakydavo […]: „Vokiečių kalba – kiaulystė.“ Tokia sunki. Jiedu su švedu dėl to sutardavo.

Jis išeidavo paieškoti atvangos gamtoje, nueidavo į Leipcigo parką ir sakydavo: „Apkarpyti medžiai – argi čia miškas? O paukščiukai kažką čiulba turbūt vokiškai, nes aš nesuprantu. Lietuvoje – viską suprantu.“

– Profesoriau, ar būdavo tokių momentų, kai Jums reikėdavo tylos, susikaupti? Ką Jūs tuomet darydavote? Kai tas 1990–ųjų smagratis įsisuko, viskas lėkė milžinišku greičiu, protas privalėjo veikti labai aštriai, intensyviai mąstyti, atsitraukti net nebuvo kada.

– Ne, kai turi dirbti protu, daryti sprendimus ir rasti žodžius, kaip kreiptis, ką pasakyti, nėra laiko svajoti apie muziką. Bet mano kolegos yra prisiminę, savo atsiminimuose rašę, kad buvo tokių labai sunkių valandų, naktų, ypač – tomis sausio dienomis, kai jie ateidavo į mano kabinetą jau gerokai po vidurnakčio. Mes laukdavome aušros, nes nežinodavome, kada puls. Aš skambindavau.

Turėjau savo kabinete Aukščiausiojoje Taryboje pianiną. Paprašiau, kad man pastatytų pianiną. Retai prieidavau prie jo, nes tiesiog nebuvo laiko. Jau vėliau kartais kokiems nors ypatingiems svečiams – Prancūzijos prezidentui ar Švedijos karališkajai porai, – atėjusiems į svečius, gal ir esu paskambinęs.

Bet šiaip ateidavo draugai, keli ištikimi sąjūdininkai, deputatai. Mes praleisdavome šiek tiek laiko kartu, sėdėdami ir kalbėdami. Bet beveik nėra apie ką, tiesiog lauki – puls ar nepuls. Ir maždaug esi nutaręs, ką tada darysi. Aš atsisėsdavau ir skambindavau. Ir man pačiam buvo gerai, ir jiems buvo gerai. O skambindavau dažniausiai M. K. Čiurlionį, kartais – Fredericą Chopiną, bet dažniausiai – M. K. Čiurlionį.

– Koks buvo ilgiausias laikotarpis, kai neišėjote iš Aukščiausiosios Tarybos?

– Keli mėnesiai, maždaug nuo tų sausio dienų. Tą puolimo naktį buvau išėjęs, nes buvo ramu. Man pasakė, kad galiu nueiti namo nusiprausti, bet nespėjau įlipti į vonią, ir prasidėjo puolimas. Aš tuoj pat – dar šlapias – tiesiai iš vonios grįžau į Aukščiausiąją Tarybą keliems mėnesiams, nes mane sulaikydavo apsauga, jie jautė didelę atsakomybę, žinojo, kad yra visokių tykančiųjų.

Sakydavo – ten priešais namas Gedimino prospekte, jo viršutinis aukštas, yra įtartinas, ten pro tuos langus kas nors gali šauti. Iš cerkvės kitoje Neries upės pusėje buvo šaudoma. Buvo prašauti stiklai, o vieną stiklą fasade, kur yra kulkos skylė, dar suspėjau išsaugoti. Paprašiau, kad jokiu būdu to stiklo nekeistų, kad jį sutvirtintų, o ta šūvio žymė taip ir liktų – gal ir visiems laikams. Aš norėčiau, kad liktų visiems laikams. Čia buvo priešas, jis pasirašė.

– Agresyviai pasirašė.

– Taip, kaip jis moka.

– Kai Jūs galvojate apie Lietuvą, apie Lietuvos žmones, sausio pradžioje apsupusius Seimą, ką Jūs mąstote? Juk tai buvo didingiausias laikotarpis Lietuvos istorijoje, kai žmonės buvo tokie didingi ir vieningi. Kaip Jūs manote, ar tai išliko, ar tai kažkur dingo? Ir ar tai galėtų sugrįžti?

– Tai išliko prisiminimuose. Vieną kartą viena moteris, paprasta moteris iš provincijos, man atrodo, Zarasuose per susitikimą su visuomene pasakė – pirmininke, jūs neaiškinkite, nevarkite, mes buvome prie bokšto, buvome prie parlamento – mums aiškinti nereikia. O tiems, kurių ten nebuvo, jūs nepaaiškinsite. Tai – labai kategoriška nuomonė.

Manau, galima ir jiems paaiškinti, ypač tiems, kurių nebuvo, kurie dar nebuvo gimę. Juk yra jaunų žmonių, jiems ir reikia papasakoti. Tegu tėvai papasakoja. O tokie filmai iš tikrųjų gali priminti, kad taip buvo, kad tai – ne pasaka. Taip tikrai buvo – Lietuva apsigynė nuo Sovietų Sąjungos. Ir kuo apsigynė? Be jokių ginklų – tik dvasia, tikėjimu.

– Jūs skatinote žmones priešintis be ginklo. Iš kur ši idėja? Gal čia kažkur figūruoja Mahatma Gandhi?

– Jis figūruoja, bet tai nėra mano ypatinga idėja. Tokia buvo Sąjūdžio ideologija ir tokie nusistatymai. Prisimenant M. Gandhi, aš buvau skaitęs ir iki šiol turiu mažytę prieškarinę knygelę, išverstą į lietuvių kalbą. Ji man šį tą paaiškino, kaip gali būti laimimi tokie sąjūdžiai, kaip Indija išsivadavo iš Didžiosios Britanijos – be karo, be pilietinio karo.

Be to, tokie taikūs sąjudžiai jau parodė savo galią Amerikoje, kai Martinas Lutheris Kingas vedė milijonus juodųjų amerikiečių į tiesą, į pergalę už jų teises, kad būtų panaikinta segregacija, teigė, kad visi žmonės yra lygūs. Didžiulė jėga, kai daug žmonių tiki savo tiesa ir nebijo, kad į juos bus šaudoma. Ir baigiasi tie šaudymai, tie žmonės laimi.

Tai buvo Sąjūdžio ideologija. Nereikėjo nieko. Kartais reikėjo tik šiek tiek priminti, kartais sustabdyti arba perspėti, kad mus mėgins išprovokuoti – kartais ir mitinguose girti pradeda stumdytis. Tai buvo mūsų instrukcija žmonėms – pasitraukti, neįsileisti į jokį stumdymąsi, į jokias muštynes, nes nežinai, kada gali ateiti „taikdariai“. Tada, žinoma, dar nebuvo šio žodžio. Dabar ateina „taikdariai“ ir padaro savo tvarką, palikdami krūvas lavonų. Tai buvo ši priemonė – sąmoningumas, ramumas ir kreipimasis į tą žmogų – susiprask, ką darai.

Žinoma, Sausio 13–osios naktį žmonės jiems šaukė: „Fašistai, fašistai!“ Ir tie rusų kareiviai tankuose sutrikdavo. Jiems buvo nesuprantama, kad juos vadina fašistais. „Kaip taip gali būti – fašistai – tai vokiečiai, mes juos kažkada nugalėjome!“ Toks primityvus pasaulis. Bet tai yra fašizmas, fašizmo dvasia, o jūs ją dabar atnešate, jūs prievartaujate beginklius, liejate kraują. Taigi kartais žmonės ir šiurkščiau prabildavo, gindami Spaudos rūmus ar pan. Nors į juos šaudė, jie nešaudė. Toks buvo principas.

Po Medininkų žudynių, per laidotuves, manęs klausė žuvusiųjų motinos (na, jos neklausė tiesiai, bet sakiau, kad matau jų akyse klausimą) – pirmininke, ar ir toliau taip bus, kad juos muša, daužo, degina pasienio postus, o jie turi tai iškęsti, galų gale – juos pradėjo žudyti. Aš pasakiau – toliau taip nebus. Bet susiremti, pradėti tikro, abipusio sienų karo, ačiū Dievui, jau neteko. Sovietų pabaisa jau byrėjo.

Atėjo, žinoma, tas bandymas imtis perversmo, karinio perversmo. Tada būtų buvę baisių dalykų, bet jie žlugo pačioje Maskvoje, kur atėjo daugybė žmonių [ir pareiškė] – kaip Lietuvos Sąjūdyje. Ir net ateidami sakė – mes darome taip, kaip Vilniuje. Jie matė, jie žino, jie pasimokė iš Lietuvos.

Verta prisiminti tiems, kas tada gyveno, o sužinoti tiems, kurie negyveno, kad tada, po žudynių Vilniuje, Maskvoje į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių, protestuodami prieš kraujo praliejimą ir reikalaudami: „Laisvę Lietuvai! Šalin rankas nuo Lietuvos!“ Rusai! Šiandien, kai putinizmas jau praplovė smegenis, tai sunkiai įtikėtina. Bet tada taip buvo. Visi jautėsi žmonės ir ėjo prieš fašizmą.

– Tai Jūs dabar teigtumėte, kad dabartinė Maskva ir dabartinės Maskvos žmonės yra po daug griežtesne priespauda, negu kad, pavyzdžiui, 1990–aisiais, ar ne? Ar galima šiandien įsivaizduoti didžiulę minią protestuojančiųjų ir sakančiųjų, kad Ukrainoje neturėtų vykti tai, kas vyksta?

– Buvo labai aiškus, liūdnas, tragiškas pavyzdys (apie jį prabilo, prašneko ir parašė Maskvos disidentai, kurie dar laikosi laisvės vertybių), kad paminėti Boriso Nemcovo netekties į jo nužudymo vietą iš daugiamilijoninės Maskvos atėjo 200 žmonių. Taigi matome, kokia yra dvasinė būsena ir kaip ją gali suformuoti primityvi televizijos propaganda. Ypač dabar, per keletą metų.

Tai – tie žmonės, kurie norėjo ir toliau nori demokratinės, taikingos, bendradarbiaujančios Rusijos, o ne pasišiaušusios prieš visą pasaulį, pirmiausia – prieš kaimynus, kurie, matai, blogi – išdavė Sovietų Sąjungą, nuėjo savo keliais, todėl juos galima ir bausti, ir prievartauti. Smegenys yra gerokai persuktos.

Bet čia kalbame apie kitokio pobūdžio priespaudą. Ne apie skundimus, suėmimus, trėmimus ir pan. Tai yra bjauriausia – dvasinė priespauda. Kai iš žmogaus padaro tartum kitą žmogų, […] pakeičia jį nuolatiniu smegenų plovimu, kai aiškina, kokie visi kiti yra blogi, o kokie mes šaunūs ir kaip visiems duosime į nosį.

O paskui tas pats B. Nemcovas ir jo bendražygiai buvo vaizduojami šlykščiausiomis karikatūromis – kaip išsigimėliai, kaip Rusijos išdavikai. Kurstant neapykantą, galima ir prieiti prie tokių pačių dalykų, kaip kadaise Vokietijoje, kur užteko būti žydu, kad tavęs nekęstų ir tave naikintų. Nesvarbu, kas tu esi kaip žmogus, ką tu darei, ką toliau galbūt darysi, tave reikia naikinti, nes esi jau iš esmės priešas, nevertas gyventi. Tai tokių dalykų mes matome ten [Rusijoje] ir dabar – neapykantos kurstymą. Na, kiti žmonės gal nenori patekti į tą neapykantos kurstymą.

Apie dabartinę atmosferą labai daug pasako filmas, kurio nenorėjo leisti rodyti, – „Leviatanas“. Kas nematė, pasižiūrėkite. Būtent ten pavaizduota dabartinės rusų tautos dvasinė būklė, tai, kuo jie gyvi, kaip jie gyvena, kaip pasireiškia žmoniškumas ir kaip pasireiškia nežmoniškumas.

– Profesoriau, ar Jūs mąstote apie tai, kodėl taip yra pasaulyje: lyg ir pakaktų gėrio ir grožio, bet yra ir kita pusė – gaminami ginklai, smurtaujama, girtaujama, vis bandoma įrodyti kažkieno tiesą. Kaip yra su žmogumi? Viena vertus, jis turi didžiųjų tikslų potencialo, o, kita vertus, sugeba būti ir primityvus, agresyvus?

– Na, žmogus tarp visų gyvų padarų – pats problemiškiausias, pats kuriantis sau problemas, aplinkiniams, žmonėms ir gamtai, ją tiesiog naikinantis. Dėl ko ir prabilo popiežius Pranciškus tartum ant bedugnės krašto stovinčiai žmonijai.

Paprastas dalykas būtų pasakyti – štai čia pas mus Lietuvoje – gražu. Kodėl negalėtų būti tik gražu? Kodėl reikia girtuokliauti, daužytis, muštis, skriausti vaikus, palikti juos apleistus, be priežiūros, kad jie pradėtų nekęsti saugusiųjų, užaugtų su pykčiu ir agresija širdyje? Mes tą matome, tai vyksta mūsų akivaizdoje.

Kažin kada buvo tiek ir tokių nusikaltimų tarp vaikų? Stebimės, kodėl vaikai tokie žiaurūs. Mes juos padarėme tokiais. Tai yra jų signalai. Jie, taip besielgdami, siunčia signalus, kaip jiems bloga. Bet ar kas nori suprasti?

Na, o tie suaugę vaikai taip pat labai blogai elgiasi, nes ir jiems labai blogai. Bet jie patys tai susikūrė. Žinoma, kaltina ką nors kitą: vienas muša žmoną, kitas muša vaiką, trečias smuklėje – draugą, su kuriuo ką tik gėrė, o čia pat išsitraukęs peilį duria jam į šoną arba į širdį.

Reikia pačiam save gerbti, o ne ieškoti priekabių. Yra labais senas lietuviškas posakis, liaudies išmintis apie tokį berną, kuris vaikšto paleistais apyvarais, vyžų apyvaras paleidęs, nesurišęs, kad kas nors užmintų. Ir kai užmins, tada jau gaus į snukį, reikia tik priekabės. Tai tokių – su paleistais apyvarais – pas mus pilna. Bet kodėl jam reikia ką nors primušti? Todėl kad jam pačiam blogai. Iš tos pačios Rusijos ateina labai senas folkloras: „Ir nuobodu, ir liūdna, ir nėra kam snukį išdaužyti.“ Štai kaip žmogui blogai. Va, jei išdaužyčiau kam nors snukį, gal palengvėtų.

Tai yra žiaurus dalykas – toks būvis. Reikėtų reikšti užuojautą, bet, žinoma, reikia ir gintis. Nes tokių, kurie ateis daužyti savo malonumui, niekada nepritrūks. Bet ir tarp mūsų jų yra.

– Gal net kartkartėmis mumyse pačiuose?

– O kas čia yra? Ką, mes atsiskyrėm: čia – gerieji, čia – blogieji? Taip nėra. Užkratas mėtosi visur. Virusai snaudžia, o kartais ir pradeda veistis.