Anksčiau jiems tiko viskas, kas siūloma, o dabar reikalaujama kokybės, kurią esą sunku užtikrinti, nes Palanga – sezoninis kurortas.
Nida – Vilniui, Palanga – Kaunui
„Kai Lietvuva įsiliejo į Šengeno erdvę ir žmonės gali laisvai keliauti po užsienio šalis, jie tai ir daro. Daug pamato, todėl ir Palangoje reikalauja jau daug daugiau nei iki šiol. Jiems bet ko nebepasiūlysi - žmonėms reikia kokybės“, - tvirtino Palangoje jau kelis dešimtmečius ne vieną kavinę ir kelis viešbučius valdantis verslininkas Edmundas Sakalauskas.
Jo teigimu, anksčiau žmonės į Palangą atvažiuodavo vedini nostalgijos, nes čia atostogaudavo su tėvais. Pastaruoju metu tokių poilsiautojų sumažėjo, nes lietuviai už tą pačią kainą gali pailsėti ir Turkijoje ar kituose užsienio kurortuose. Tačiau esą jie nėra pranašesni už Palangą. Vienintelis skirtumas – Palangoje netaikomas „viskas įskaičiuota“ principas.
„Galima sakyti, kad išnyko dar vienas stereotipas. Anksčiau buvo teigiama, kad Nida – vilniečių, o Palanga – kauniečių zona. Dabar jau tikrai matome, kad žmonės yra susimaišę. Galiausiai tie patys vilniečiai verslininkai vasarą persikelia į Palangą, pajūryje įsirengia laikinas kavines“, - dėstė E.Sakalauskas.
Uždirba ir išleidžia daugiau
Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentas Darius Miklovas, paprašytas apibūdinti tipinį kurorto poilsiautoją, įvardijo, kad tai yra vidutines pajamas gaunantis žmogus, kuris netaupo, bet ir neišlaidauja, o už kiekvieną išleistą litą nori dėmesio ir kokybės.
„Natūralu, kad Palangoje daugiausia poilsiautojų yra lietuviai, nes ji – Lietuvos kurortas. Tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, net iš tolimiausio taško pasiekti Palangą trunka tik kelias valandas, todėl lietuvių pas mus ir daugiausia. Matome, kad ekonominė padėtis gerėja, žmonės daugiau uždirba, todėl daugiau pinigų skiria ir atostogoms. Augančios pajamos pakeitė ir žmonių įpročius – jie nori dėmesio ir kokybės. Visiems savo darbuotojams sakau, kad jei klientas nori pasikalbėti, su juo ir reikia kalbėtis, jei yra skundų, juos reikia išklausyti ir rasti kompromisą“, - Palangos poilsiautojo portretą piešė D.Miklovas.
Anot jo, nors dažnai teigiama, kad Lietuvoje viduriniojo sluoksnio beveik nėra – gyvena tik bėdžiai ir turtuoliai, tačiau būtent vidutines pajamas gaunantys žmonės ir yra gausiausia Palangos poilsiautojų dalis. Tokie atostogautojai įprastai dienomis laiką leidžia prie jūros, o vakarais – kavinėse, kur pageidauja gyvos muzikos, kad ji skambėtų ne tik iki vidurnakčio.
Palangoje vis dar gyva tradicija kavinėse užsisakyti savo dainas – duoti pinigų muzikantams, kad jie atliktų pageidaujamą kūrinį.
Problema – darbuotojai
D.Miklovas pasidžiaugė, kad Palangą vis dažniau atranda turistai iš įvairių užsienio šalių. „Šiemet sumažėjo rusų, bet padaugėjo baltarusių. Be to, matome daug skandinavų, italų, vokiečių. Matyt, jie atvyksta į Palangą, kai į Klaipėdą atplaukia kruiziniais laivais. Mums svarbiausia, kad visi būtų patenkinti, nors aišku, skundų neišvengiame“, - pripažino D.Miklovas.
Jam antrino ir E.Sakalauskas. Anot jo, pinigus už paslaugas mokantys poilsiautojai pageidauja, kad jos būtų kokybiškos.
„Tačiau tą kokybę labai sunku sukurti. Palanga, kaip kurortas, realiai gyvuoja du mėnesius per metus, todėl labai sunku išsaugoti nuolatinius darbuotojus. O kai jų kaita didžiulė, tai ir užtikrinti aptarnavimo kokybę labai sudėtinga“, - pasiguodė E.Sakalauskas.
D.Miklovas, kuris jau keliolika metų turi kavinę J.Basanavičiaus gatvėje, taip pat pabrėžė, jog itin opi problema – surinkti darbuotojus. Kai komanda nėra tinkama, tai ir poilsiautojai negali tikėtis dėmesio ir kokybės.
„Gaila, tačiau jaunimas nenori dirbti, nors ir gali uždirbti. Padirba dieną ir išeina, kai kurie net nepasivargina įspėti. Valstybinė darbo inspekcija gina tik darbuotojų, o ne darbdavių teises. Mes paliekami prieš faktą. Kartais atrodo, jog pats turiu stoti už baro ar nešioti šašlykus“, - problemą įvardijo Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentas.
