„Grįžę jau visko turėjome pavalgyti, bet ateidavo šventės, atsisėsdavome prie stalo ir vis tiek ašarą visada nubraukdavome. Mama sakydavo, kad niekada negalvojo dar pamatyti ir paragauti duonos, niekad nemanė, kad galės išsivirti arbatos ir dar ją užsisaldinti. Ji galvojo, kad visi numirsime iš bado ir vėliau kiekvieną kartą atsisėdusi bučiuodavo duonelę, sakydavo, kokia ji brangi. Kai parvažiavom į Lietuvą, net keletą metų, kol pripratom, nė vieną kartą nepavalgėme neverkdami, nė vieną kartą“, - interviu DELFI pasakojo E. Pėkytė.
Šiuo metu 75-erių metų sulaukusi moteris į Tadžikijos tyrus buvo ištremta 1945 m. balandžio 23 d., tuo metu ji buvo tik devynerių metų amžiaus. Į gimtąją šalį Elena grįžo sulaukusi dvidešimties su pusantrų metukų dukrele, mama ir jaunesniuoju broliu – jos močiutė taip ir mirė tremtyje, o vyresnysis brolis Tadžikijoje vedė taip pat ištremtą Pavolgio vokietę.
Ištrėmė, nes įtarė tėvą buvus partizanu
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, kai sovietai antrąkart okupavo Lietuvą, daugelio šalies gyventojų laukė panašus likimas – tremtis į atokiausius Sovietų Sąjungos rajonus. E. Pėkytės šeima tokios lemties susilaukė dėl to, kad sovietai įtarė, jog per karą dingęs jos tėvas galėjo tapti partizanu, nors patikimų duomenų neturėjo.
Elena pasakoja, kad lemtingosios dienos ryte valgydama pusryčius pastebėjo namą apsupančius ginkluotus kareivius. Jos mažasis brolis tuo metu vis dar miegojo, o vyresnysis buvo mokykloje.
„Aš sėdžiu valgau prie stalo, o stalas prieš langą. Žiūriu, kareiviai su šautuvais bėga aplink namą. Sakau: „Mama, mama, žiūrėk, kas ten dedasi, kažkokie kareiviai su šautuvais!“. Apsupo namą, per duris įsiveržė, trys įėjo. Vienas, matyt, rusas, kad lietuviškai nešnekėjo, įėjo į kambarį, atsisėdo, popierius išsitiesė prie stalo, kitas už durų paliko, o trečias įėjo į kambarį prie durų stovėjo, ten broliukas miegojo lovytėje. Ir tuojau pradėjo mamos teirautis: „Kur tavo vyras?“, - pasakojo E. Pėkytė.
Jos teigimu, mama pasakiusi, kad vyras dingo be žinios karo metais ir niekas jau daugiau nei metus apie jį negirdėjo, tačiau kareiviai nepatikėjo.
„Tai reiškia, kad tavo vyras banditas ir sėdi miške“, - žemaitiškai pareiškė vienas iš kareivių ir bakstelėjo į Eleną klausdamas, ar ši neša „banditams į mišką ėsti“.
„Aš užverčiau galvą ir sakau: „Mama, kas tas banditas?“ O jis sako: „Matai, kaip kalė išmokė savo dukrą, net nežino, kas yra banditas. Tavo tėvas yra banditas, ar neši jam į mišką ėsti?“ - trumpą tardymą prisiminė E. Pėkytė.
Jos pasakojimu, kareivių neįtikino ir mamos teiginiai, kad savo vyro nėra mačiusi daugiau nei metus, tad šie liepė krautis mantą ir eiti su jais. Tačiau Elenos mama, anot jos pasakojimo, buvo įsitikinusi, kad visą šeimą sušaudys, todėl net nepamąstė pasiimti pačių būtiniausių daiktų – tik aprengė vaikus ir buvo nuvesdinti prie automobilių.
Nepasiėmė nei maisto, nei rūbų
„Mes, vaikai, pirmą kartą pamatėme mašiną, bijojom jos kaip kokio žvėries, tokia aukšta, didelė atrodė. Priėjom ir bijom, atrodo, kad ji įkąs. Niekad iki karo tų mašinų nebuvo, nebuvom jų matę. Reikia įlipti, nei vienas vaikas neįlipa, nes ta mašina labai aukšta. Tai paėmė, sumėtė kaip šuniukus ant galvos. Vyriausias broliukas, kuriam buvo jau 12 metų, pabėgo, kai tas kareivis norėjo mesti, ir įlipo per mašinos nosį. O mama užlipo ant to didžiulio rato, bortas aukštas, niekaip neįlipa, tai kareivis pakėlė už kojų ir įvertė ant galvos – tiek mamą, tiek močiutę“, - pasakojo Elena.
Pirmiausia visą šeimą iš Varnių nuvežė į Plungę ir įkurdino buvusiame gyvenamame name – čia visai šeimai skyrė vieną kambarėlį, juos saugojo ginkluota sargyba. Po savaitės suimtuosius išgabeno į Kauną ir apgyvendino mokykloje, drauge su kitais suimtaisiais.
„Toje mokykloje visi ant žemės miegojome. Nei apsikloti, nei pasikloti – nieko neturėjome. Kiti buvo pasiėmę, bet mama nieko nepasiėmė, nors paskui norėjo sugrįžti pasiimti, bet jau nebeįleido atgal į kambarį. O močiutė verkė atsistojus prie durų, kažkaip neatėjo protas įbėgti paimti maišiuką su džiovinta duona, duonos kokį kepalą, lašinių, vandens. Stovėjo ir verkė apstulbusi“, - sakė E. Pėkytė.
Kaune, pasak Elenos, dienomis suimtuosius išleisdavo į miestą, bet naktimis jie privalėjo grįžti. Pasak jos, Kaune juos saugojo rusų kareiviai, kurie į situaciją žvelgė kur kas paprasčiau nei lietuviai - tiesiog vakarais suskaičiuodavo ir viskas. Tuomet apytiksliai po savaitės vakarėjant visiems suimtiems žmonėms buvo liepta ruoštis ir nuvežė juos į Kauno geležinkelio stotį, kur visai sutemus atvyko traukinys, gyvuliniais vagonais. Suimtieji buvo suvaryti į tuos vagonus ir apie vidurnaktį pajudėjo.
Turėjo viltis grįžti po gegužės 9-osios
E. Pėkytė pasakoja, kad atvykus į nežinomą stotį suimtieji išgirdo šaudymą. Kareiviai atidarė vagonų duris ir liepė visiems lipti, tačiau šūvių garsai visus išgąsdino, todėl žmonės spaudėsi vagono gale.
„Mes stovime ir nelipame. Mama sako: „Tai jau vieną vagoną iššaudė, dabar mus išvarys ir mus iššaudys“. Visi bijom, tie kareiviai laksto, rusiškai šnekina lipkit, lipkit“, - teigia E. Pėkytė.
Tačiau suimtųjų tarpe atsirado vienas lietuvis, mokėjęs rusiškai, kuriam kareiviai paaiškino, kad 1945 m. gegužės 9 d. baigėsi Antrasis pasaulinis karas (visa Europa karo baigtį švenčia gegužės 8-ąją – DELFI) ir reikia švęsti. Tuomet visi lietuviai, anot Elenos, pradėjo vienas kitą sveikinti, nes vylėsi, kad pasibaigus karui jiems bus leista sugrįžti į namus.
„Visi lietuviai pradėjo vienas kitą sveikinti, kad dabar mus leis namo atgal, karas pasibaigė, nebekariaus. Kiti tai turėjo ir pinigų, bet mūsų mama neturėjo nei pinigų, nieko nebuvo pasiėmus. Ji pasvarstė, kaip reikės parvažiuoti, jei paleis namo: „Kur mes esame, kaip susišnekėti, pinigų neturim, kas mumis veš? Eisime pėsti, vis tiek kaip nors pareisime. Eisime ubagais, duos kas nors pavalgyti, kur nors pamiegosime, ir pareisime į Lietuvą iki metų galo“. Va, tokios mintys buvo. Tačiau išleido iš to vagono, pavaikščiojom, pavaikščiojom ir vėl uždarė“, - prisimena Elena.
Įkurdino kolūkyje netoli Stalinabado
Suimtuosius, remiantis Elenos pasakojimu, vežė toliau iki pat tuometinio Stalinabado (dabar Dušanbė – DELFI). Nuo čia traukinių linijos nebebuvo, tad žmones gabeno arba kareiviškomis mašinomis, arba jaučių traukiamais vežimais, jei kolūkiai, kuriuose norėjo įkurdinti dalį suimtųjų, buvo arti.
Anot Elenos, atvažiavus į Stalinabadą, visi pradėjo šnekėti, kad jau dabar jie bus priversti badauti – esą tai liudija net pats miesto pavadinimas, kuris lietuviškai skamba tiesiog kaip „Stalino badas“.
E. Pėkytės šeimą nuvežė maždaug 100 km nuo Stalinabado ir įkurdino „Chruščiovo kolūkyje“. Čia žmonės buvo įkurdinti karvidėse, o visi suaugusieji turėjo dirbti medvilnės laukuose. Elenos mama buvo vienintelė suaugusioji, galėjusi dirbti kolūkyje visu krūviu, vyriausiasis Elenos brolis Jonas buvo laikomas puse darbininko. Kadangi kolūkyje tik jiedu tedirbo, tai jie ir gaudavo valgio – visiems kitiems maisto nedavė.
Pasak Elenos, Tadžikijoje, nuo gegužės iki Naujų metų nėra lietaus, todėl šiose vietose galima auginti tik medvilnę. Jos teigimu, patys tadžikai pasakojo, kad šiose vietoje iki 1936 m. apskritai nebuvo dirbamų laukų ir kelių.
„Kai mus atvežė, tai buvo medvilnių plantacijos, laukai neužmatomi. Sodindavo ją su traktoriais, bet mums reikėdavo ravėti, paskui išretinti, o išretinus užauga žmogaus ūgio. Tada reikia nuskabyti, nukarpyti viršūnes, kad šakas daugiau augintų – ant tų šakų jau auga ta medvilnė. Galvos išauga tokio dydžio kaip didžioji aguona, jos auga, bręsta ir kai subręsta, persprogsta į keturias dalis kaip lelija – tada ta balta vata išlenda ir turi skubėti rinkti, kad nenukristų ant žemės, kad nesusipurvintų. Tai dirbti reikėjo nuo tamsos iki tamsos. Valgyti darbininkams duodavo vieną kartą per dieną, o ne darbininkams – dvėskit“, - pasakojo E. Pėkytė.
Jos pasakojimu, valgyti darbininkams duodavo laukuose – suaugusiems po litrą buizos ir vieną blyną, mažesniems – pusę litro buizos ir tokį pat blyną. Laukuose maistas buvo duodamas dėl to, kad dirbantieji jo neneštų kitiems šeimos nariams, kurie buvo palikti badui.
Rinko žoles ir gaudė vėžlius
Pati Elena, jaunesnysis brolis Albertas ir močiutė buvo priversti maisto ieškotis patys, nes jie kolūkyje nedirbo ir jokio maisto negavo. Todėl jie ėmė ieškoti būdų prasimaitinti. Pirmiausia ištremtų lietuvių žvilgsnis nukrypo į prie drėkinamų medvilnės laukų augančias žoles, iš kurių būtų galima virti žolienę.
„Vyresnis brolis kartais pasislėpdamas truputį įpildavo ir parnešdavo tos sriubos, o mes su močiute ir jaunesniuoju broliuku eidavome po dirvas ieškoti žolių. Bet visur būdavo taip išdžiūvę, kad žolės nerasi, viskas trata... Tik tuose laukuose, kur auga medvilnė, pasirinkdavom tų žolyčių, apvirdavom jas vandeny. Kai parnešdavo kartais tos buizos, dar įpildavo prie žolienės – vis daugiau. Močiutė padalindavo kiekvienam po normą ir mamai palikdavo, nes jai reikėjo sunkiausiai dirbti“, - pasakoja Elena.
Tačiau prasimaitinti vien iš žolių buvo neįmanoma, todėl jie ėmė ieškoti kitų maisto šaltinių. Pastebėję, kad Tadžikijoje esama vėžlių vaikai su močiute ėmė juos gaudyti maistui. Tačiau tai nebuvo lengva užduotis, nes pagautas vėžlys sulenda į savo kiautą ir nesirodo, kol nesijaučia saugus. Dėl šios priežasties sugalvota vėžlį įmesti į verdantį vandenį – tokiame vandenyje vėžlys iškart iškišdavo galvą ir kojytes bei nugaišdavo.
„Kai ištraukdavom iš vandens, nupjaudavom galvą: dar vis buvo tokia mintis, kad gal ištrauktas atsigaus, todėl kad nesikankintų, nupjaudavom galvą. Protas toks buvo. Kankinom, bet ką darysi iš bado. Verkdavom pasiėmę tą vėžlį, juk jis gyventi tai nori, nieko mums nepadarė, bet valgyti irgi norisi. Dabar tai aš negalėčiau taip padaryti“, - liūdnai svarstė E. Pėkytė.
Nugaišus vėžliui, vaikai akmeniu daužydavo per jo šarvų siūles, kol vėžlio kiautas atsivoždavo kaip dvi lėkštės. Tačiau maisto iš jo būdavo ne per daugiausia – valgyti buvo galima kojytes, kepenis ir jeigu rasdavo nepadėtą kiaušinį.
„Močiutė užkaisdavo tas kojytes ir virdavo nuo tamsos iki tamsos, bet vis tiek jos būdavo kietos kaip guma: atkandi, praryji cielą. Tos žolienės dar užsrėbi. Jau tada pradėjom galvoti, kad gal išliksim, kai tuos vėžlius pradėjom valgyti“, - prisiminė Elena.
Pabėgo globoti vaikų
Kiek vėliau visą šeimą perkėlė į „Lenino kelio kolūkį“. Elenos mamai dirbant kolūkyje, pati Elena pasakoja pabėgusi globoti vaikų, o jos vyresnysis brolis Jonas – išgirdęs, kad netoli kolūkio kuriama traktorininkų brigada, pabėgo dirbti ten.
E. Pėkytė pasakoja iš pradžių saugojusi vieno lietuvio vairuotojo kūdikį, mat jo žmona padėdavo pakrauti iš kolūkių surenkamą ir į Kuibišovo rajoną gabenamą medvilnę. Vėliau Elena ėmėsi globoti vyresniojo kalėjimo prižiūrėtojo kūdikį. Kadangi jo žmona dirbo pardavėja, pati prižiūrėti vaiko negalėjo. Nors darbo užmokesčio niekas nemokėjo, tačiau dirbdama šį darbą Elena gaudavo valgyti tris kartus per dieną, kartais kalėjimo prižiūrėtojo žmona atiduodavo jai kokią nors seną suknelę, kurią ji persisiūdavo.
Vėliau Eleną priėmė tame pačiame kalėjime dirbusi rusė gydytoja – mergaitė tvarkydavo jos kambarį, išvirdavo valgyti ir panašiai.
Elenos brolis Jonas dirbo Kuibišovo rajone susikūrusioje traktorininkų brigadoje ir taip pat gaudavo valgyti triskart per dieną, todėl dienos davinį ir žolienę mama turėjo dalinti į mažiau dalių, tačiau šeima iš esmės vis tiek badavo. Antraisiais buvimo tremtyje metais mirė Elenos močiutė, tad kolūkyje beliko tik Elenos mama ir brolis Albertas.
„Kai pareidavom pas mamą, tai mama verkdavo apsikabinusi, sakydavo, kažin ar mirsim su Albertuku badu, ar ne. Sakydavo, kad mes parvažiavę papasakotume, kaip gyvenome, kaip ji mirė. Pradėdavom verkti, sakydavom, mama, nešnekėk, mes neleisime tau numirti“, - tokius pokalbius prisimena Elena.
Vaikai savo žodį ištesėjo – traktorininkų brigadoje dirbantis brolis Jonas paprašė savo kolegų atiduoti jam nesuvalgomą maistą, kuris anksčiau būdavo sulesinamos paukščiams.
„Brolis pradėjo verkti, kad jie paukščiukus lesina, o mūsų mama su broliuku badauja. Tai tie vyrai iškart surado medžiaginį maišiuką ir dėdavo į jį viską, ko nesuvalgydavo. Per savaitę pridėdavo, o brolis kurią naktį eidavo iki kolūkio nunešti viską mamai. Mama pasakojo, kad kai pirmą kartą brolis atnešė tą maišiuką su maistu, tai ji net valgyti nenorėjo ir visą naktį apsikabinusi sėdėjo ir verkė iš džiaugsmo, kad sūnus padeda jai išgyventi“, - prisiminimais dalijosi E. Pėkytė.
1949 m. brolis Jonas jau buvo išmokęs vairuoti traktorių ir galėjo dirbti jau kaip pilnavertis brigados narys. Jam suteiktas kambarys, mokėdavo atlyginimą, todėl jis pasiūlė mamai, broliui ir Elenai bėgti pas jį. Elena pasisakė savajai šeimininkei, kad mažiausiai savaitei grįžta slaugyti sergančios mamos ir gruodžio 25-ąją visa šeima pasiėmusi katiną bei keletą daiktų pabėgo iš kolūkio.
Draugas išsižadėjo dukters, nes norėjo sūnaus
Pabėgus iš kolūkio mama kiek pamelavusi užsiregistravo Kuibišovo rajone ir dirbo prie statybų. Tačiau kadangi ji buvo labai nusilpusi, ją nelegaliai pakeitė Elena, kuri tuo metu tebuvo sulaukusi 15 metų amžiaus.
„Mama gavo darbą prie statybų, bet tiek metų badavusi baisiai nusilpo ir susirgo, todėl nuėjo pas brigadininką, pakalbėjo, kad mane leistų dirbti, o rašytų ant mamos, kad ji galėtų truputį pastiprėti, pailsėti. Tas brigadininkas sakė, gerai, bet jeigu ateis tikrinti, tą dieną turėsi ateiti pati ir nešioti bent po kokią vieną plytą iš vienos vietos į kitą, o paskui galėsi vėl eiti namo“, - pasakoja E. Pėkytė.
Už šį darbą ji gaudavo 15-18 rublių per mėnesį. Brolis algą gaudavo vienąkart metuose – 2-3 tūkst. rublių ir dar grūdų.
„Jau galėjom sriubos išsivirti, jau duonytės išsikepdavom – galvojom, kad danguj esam, nebe ant žemės gyvenam“, - prisiminusi džiaugėsi Elena.
Šioje vietoje ji dirbo vienerius metus, kol sustiprėjo mama. Tuomet pati įsidarbino ligoninės virtuvėje pagalbine darbininke, nors formaliai dar nebuvo sulaukusi pilnametystės ir dirbti galėjo tik kolūkyje.
Dar vėliau Kuibišovo rajone vokiečių tremtinys, pavarde Grafas, sumanė atidaryti artelę, arba siuvyklą. Jis buvo profesionalus siuvėjas, tad kvietė apylinkės žmones mokytis siūti. Dalis atėjusių moterų turėjo susinešusios ir savo siuvimo mašinas, žirkles, adatas, bet pati Elena sako nieko neturėjusi, bet taip buvo ir geriau – visos siuvimo mašinos tarybų valdžios buvo nusavintos ir tapo valstybės nuosavybe.
Dirbdama siuvėja Elena susipažino ir su vieno lietuvio ūkininko sūnumi. Jų šeima taip pat buvo ištremta, bet šeimos tėvas buvo miręs, tad Tadžikijoje gyveno tik mama su dviem sūnumis. Su vienu iš jų Elene ėmė draugauti, užsimezgė naują gyvybė ir gimė dukrytė. Tačiau Elena pasakoja, kad ryšys su dukros tėvu nutrūko čia pat ligoninėje, nes vyras pareiškė norėjęs ne dukters, o sūnaus.
„Kai pagimdžiau dukrytę, jis jos nenorėjo. Iš viso, matyt, nieko nenorėjo, tai tik buvo priežastis, kad dukra. Atėjo į ligoninę, paklausė: „Ką pagimdei?“ Sakiau, kad dukrą. Tai sako: „Kekšė, man kekšės nereikia, būtų sūnus, susimetrikuotume. Aš norėjau sūnaus“. Tai grįžau namo viena su dukrele ir auginau“, - pasakojo moteris.
Leido išvykti iš Tadžikijos
1956 m., pasak Elenos, pagaliau leista tremtiniams palikti Tadžikiją, tačiau į Lietuvą grįžti neleido – reikėjo vykti į bet kurią kitą sovietinę respubliką. Vis tik Elena su dukrele, savo mama ir jauniausiuoju broliu ryžosi vykti į Lietuvą, kur tikėjosi gauti darbą pas ūkininkus. Nei E. Pėkytė, nei jos mama nesitikėjo, kad sovietai bus nusavinę visas ūkininkų žemes, o juos pačius ištrėmę.
„Lietuvoje mūsų neregistravo, todėl negavome darbo. Bet mes vis tiek iš čia nevažiavom. Atėjo milicininkas varyti, bet aš pasiėmiau savo vaiką ant rankų ir sakau nušaukit, aš badauti į Rusiją daugiau nevažiuosiu, nė kojos nekelsiu iš Lietuvos. Taip ir pasakiau. Atnešė dokumentus, kad aš pasirašyčiau, kad išvažiuoju per 24 valandas. Visus, kurie grįžom į Lietuvą, taip ir varinėjo. Kiti išvažiavo į Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją gyventi, o mes nevažiavom – mama nevažiavo ir aš nevažiavau niekur. Tai taip ir pasilikom. Varinėjo varinėjo pusę metų, mato, kad nepadeda, tai nieko nebesakė ir gyvenom“, - prisiminė Elena.
Pasak jos, norėdamos pramisti jos dirbdavo įvairiuose kolūkiuose Lietuvoje – kartais joms sumokėdavo pinigais, kartais duodavo įvairiausio maisto.
Tačiau 1962 m. tiek Eleną, tiek kitus šeimos narius įregistravo, todėl jie jau galėjo gauti oficialų darbą. Elena įsidarbino ligoninėje lauko darbininke, po metų vaikų ligoninėje tapo sanitare, galiausiai perkėlė į ligoninės virtuvę, kur dirbo šešerius metus.
Telšiuose atsidarius Masčio fabrikui Elena perėjo dirbti į jį ir išdirbo čia dvidešimt ketverius metus.
Paklausta, ar grįžus į Lietuvą dažnai prisimindavo tremtį, Elena kiek susimąstė. Jos teigimu, skaudžiausiai viską prisimindavo jos mama, kuri vis sakydavo, kad nebetikėjo kada nors valgyti tikrą duoną, gerti tikrą pasaldintą arbatą. Elena sako, kad grįžus į Lietuvą net keletą metų nebuvo pietų ar vakarienių, kad valgydami visi neverktų.
„Išsivirsi burokėlių sriubos su grietine, valgai ir galvoji: ar čia tikrai valgai, ar vaidenasi. Ketverius metus nematėme nei duonos, nei miltų – nieko nematėm, vien tas žoles...“, - atsiduso moteris.