Labai norėjau pasiekti puikių rezultatų sporte, būtinai laimėti olimpinį auksą ir išvažiuoti gyventi į kitą šalį. Santuoka į planus įėjo kaip eilinis būtinas gyvenimo žingsnis, iš kategorijos „gimei-mokeisi-susituokei“.

Tačiau niekada nesupratau ažiotažo „pasigauti vyrą, būtinai turtingą“. Niekada nesupratau ažiotažo iš serijos „noriu ištekėti“. Niekada specialiai neieškojau vyro, darydama viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma, kad atkreipčiau į save dėmesį.

Tik jeigu sąžiningai, sportinėse vakaronėse su tuo niekada neturėjau problemų. Mano tikslams taip ir nebuvo lemta tapt įgyvendintais. Kaip paprastai, gyvenimas viską pakoregavo. Sportinė trauma užbaigė mano karjerą, palaidojo mano olimpinį auksą. Teko pakabinti batelius ant sienos.

Prasidėjo gyvenimas be sporto. Tik tai nebuvo šventimas per naktis, kažkokia nežabota gyvensena, nebuvo vakarėlių su alkoholiu ir kitokių jaunystės „grožybių“. Sportas išmokė saiko, režimo ir disciplinos.

Dar būdama studente, sutikau savo būsimą vyrą. Tačiau niekada nesusimąsčiau apie tai, kiek man lemta nugyventi santuokoje. Supratau, kad gyvenimas gali bet kurią minutę pasikeisti. Kaip ir sporte. Šiandien tu garsus sportininkas, čempionas ir nugalėtojas, o poryt tu gauni rimtą traumą, ir čempionas, nugalėtojas kažkas jau kitas.

Prisimenu, kaip treneris man visada sakydavo: „Norėdama laimėti, turi visa galva būt aukščiau už kitus. Nesigauna, negali – tokių žodžių nėra. Stokis ir daryk. Daryk tai, ką gali šią akimirką ir daryk maksimaliai“.

Matyt, mano įprotis mąstyti kaip čempionei amžiams įsirėžė į mano pasaulėžiūrą. Tai galima sulyginti su vidiniu kritiku. Jeigu tavo vidinis kritikas tyli – vadinasi, padarei maksimaliai, jeigu jauti, kad kažko nepadarei – reikia padaryti.

Ir mano šeiminis gyvenimas klostosi akylai ir nuolat vadovaujant vidiniam kritikui.

Viskas kaip pas visus: ir įsimylėjimas, ir romantika, ir aistros, ir kančios, buvo tarpusavio derinimosi etapai, vienas kito pažinimas buityje, bendras laiko leidimas, buvo nesutarimų, nesupratimo ir nuoskaudų vienas kitam etapai. Ir tapetus klijavome, ir ilsimės visada kartu. Norėjosi ir išsiskirti, ir vienam kitą nudėti. Viskas kaip pas visus.

Ir štai jau dvylika metų esu ištekėjusi, ir pasiruošusi pasidalinti dvylika su tuo susijusių išvadų.

1. Meilė praeina

Taip, taip, meilė praeina. Būtent ta, kuri taip vadinama visuomenėje, tačiau kurios tikrasis vardas – meilės priklausomybė. Su beprotiškomis emocijomis, kančiomis, ašaromis, dvasiniu skausmu ir negebėjimu galvoti apie nieką, išskyrus tokios „meilės“ objektą.

Santykiuose turi būti GERA. Be isterikų, emocinių sūpuoklių, adrenalino antplūdžių po neatsakytos žinutės, be daužomų lėkščių ir išėjimų „pagyventi pas mamą“, be kančių ir bemiegių ašaringų naktų po eilinio skandalo.

Santykiuose turi būti STABILU. Tai nereiškia, kad nuobodu. Reiškia, kad esi 80 procentų įsitikinęs, kad tavo sutuoktinis (sutuoktinė) neiškrės to, kam esi visiškai nepasirengusi (nepasirengęs).

Santykiuose turi būti RAMU. Kai eini namo ir žinai, kad ten viskas normalu, kad tavęs ten nelauks agresyvus girtas vyras ir negausi per veidą.

Konfliktų gali būti, be jokios abejonės, tačiau bendras ilgalaikės santuokos fonas – tolygiai ramus. Jeigu taip nėra, tai vienas iš sutuoktinių yra emociškai priklausomas.

2. Gyvenimas santuokoje nėra viena didelė šventė

Nebūna ilgai ir laimingai, be pertraukų per pietus ir per išeigines. Nebūna džiaugsmingai ir pakiliai, be pertraukų per gegužės šventes ir Naujuosius. Būna ligos ir bloga savijauta, nuovargis ir sudirgimas, pyktis ir nuoskaudos. Būna nutrūkimų, pykčių, nemalonumų ir sunkumų. Klausimas tik tame, kiek ilgai sutuoktiniai pasiruošę įstrigti šiose situacijose.

3. Sutuoktiniai iš tikrųjų turi būti vieno socialinio sluoksnio

Pelenė ir Princas – tai ne daugiau nei pasaka. Romantiška nesąmonė, kuria mergaitėms užpildoma galva nuo vaikystės. Nelygios santuokos dažniausiai baigiasi skyrybomis. Įsimylėjimo chemija gali pastumti žmones vieną prie kito. Tačiau kai įsimylėjimas praeina, išlenda į paviršių visi auklėjimo, mentaliteto, požiūrio į gyvenimą, pinigus, darbą, vaikus ir kitas gyvenimo apraiškas, skirtumai. Viskas, kas rodoma kine – negyvybinga, o mėginimas mėgdžioti tai baigiasi didele nesėkme.

4. Sutuoktiniai turi kartu tobulėti

Negalima likti ties tuo, ką pasiekei. Nei vienam, nei kitam. Jeigu vyras ir žmona iš esmės gyvenime neina į priekį, rezultatas liūdnas. Tas, kuris trukdo augti – paliekamas. Anksčiau ar vėliau. Žmona, įstrigusi tarp puodų, vystyklų, vaikų, taip pat ir vyras, kurio pagrindinis interesas yra alus ir televizorius – balastas, kurio bus atsikratyta. Be jokių kitų variantų.

Iš čia kyla dar viena išvada – negalima drausti sutuoktiniui tobulėti. Nesvarbu, kame. Šokiai, gitara, snieglentė, šachmatai, 101 būdas paruošti vištą – bet koks užsiėmimas, kur žmogus nori pasiekti rezultatą. Optimalu – domėtis tuo, kuo domisi sutuoktinis, gerai – netrukdyti jam.

5. Žmona neturi visiškai ištirpti vyre ir vaikuose

Aš iš pradžių skiriu laiko sau, tada vyrui ir vaikui. Moteris, išdavusi savąjį Aš dėl vyro – labai greitai atsibosta ir tampa našta. Negalima visiškai ištirpti šeimoje, negalima gyventi vien vyro troškimais, negalima galvoti vien apie puodus ir vaikus. „Tetulė“ niekam neįdomi. Įdomi asmenybė šalia tavęs, kurią norisi pažinti, su kuria norisi bendrauti, kurios nuomonę norisi žinoti.

6. Reikia vienam kitą suprasti

Giluminiame lygmenyje. Gali erzinti ir siutinti kai kurie įpročiai, galima nesutikti su tam tikromis charakterio apraiškomis. Galima turėti skirtingus požiūrius į kai kurias problemas, į vaikų auklėjimo procesą. Tačiau giluminiame lygmenyje žmogus turi būti priimtas. Su visais „tarakonais“ ir kitais gyviais. Kitaip tariant, reikia leisti žmogui būti tokiu, koks jis yra. Žinoma, galima mėginti jį perdaryti, tačiau tik iš priėmimo būklės. Ir kad „perdarymas“ būtų kaip papildomas variantas. Bus – gerai, nebus – irgi gerai.

7. Vyras turi būti reikalingas ir tuo pat metu laisvas

Pastaraisiais metais gyvenu būtent pagal šį principą. Nebijau, kad vyras gali išeiti, nes jis, kaip bet kuris kitas, turi teisę į geresnį gyvenimą. Be manęs. Tai normalu. Taip pat kaip ir aš turiu teisę į geresnį gyvenimą. Be jo. Taip, bus sugriautas ankstesnis gyvenimas, bus sunkumų, tačiau katastrofos nebus. Negalima jėga laikyti žmogaus šalia savęs. Todėl reikia laiku nusiimti rožinius akinius, visam laikui pamiršti frazę „gyvensime kartu ilgai ir mirsime tą pačią dieną“ ir būti pasiruošusiu bet kam. Tai nereiškia, kad reikia nuolat gyventi tokioje būsenoje. Tai reiškia, kad reikia žinoti, kad bet kurią akimirką žmogus gali išeiti, ir neturėti iliuzijų dėl to.

8. Kiekvienas gali turėti savo interesus ir troškimus

Kiekvienas turi turėti teisę į asmeninę erdvę ir asmeninį laiką. Kiekvienas turi turėti savo pinigų. Tai normalu. Tai santykių aksioma. Taip turi būti ir tai nesvarstytina. Nereikia tempti vyro apsipirkti, kaip ir nereikia būtinai dalyvauti vyrų žvejyboje. Asmeninio laiko privalo turėti kiekvienas, o isterija kaip mėginimas atimti šį laiką – pretekstas susimąstyti apie santykius.

Pavyzdžiui, mano šis asmeninis laikas skirtas treniruotėms, jogai, bėgimui. Galiu važiuoti viena prie ežero, kad galėčiau ten pasėdėti, pažiūrėti į vandenį ir pagalvoti. Taip pat yra laikas knygų skaitymui, kitiems reikalams. Vyras ramiai vaikšto į pirtį, į susitikimus su draugais, išvažiuoja kelioms dienoms į žvejybą. Niekas jo neseka, skandalų nekelia. Visi patenkinti ir visiems viskas gerai.

Taip pat kiekvienas turi turėti savo finansus. Be sutuoktinio teisės reikalauti ataskaitos apie jų panaudojimą. Žemina pinigų prašinėjimas įklotams, taip pat kaip ir cigaretėms.

Konkrečiai mes su vyru turime kas mėnesį visą eilę privalomų išlaidų. Šias išlaidas tarpusavyje tarsi pasidalijom. Aš tiksliai žinau, kokias iš jų privalau apmokėti aš, o vyras apmoka „savo“ išlaidas. Viskas, kas kiekvienam lieka, išleidžiama jo nuožiūra. Aš nereikalauju vyro išlaidų ataskaitos, taip pat ir aš neatsiskaitau už savas.

9. Santuokoje ilgai gyvena panašių temperamentų žmonės

Kai vienas negali nustygti vietoje, o kitas guli ant sofos ir neįmanoma jo pakelti, tokiai santuokai vargu ar lemta gyvuoti. Galima užglaistyti tam tikrus temperamento skirtumus, galima prisitaikyti prie kito žmogaus charakterio ir gyvenimo tempo. Tačiau jeigu sutuoktinių tempas visiškai priešingas, tai jūsų gyvenimo „feraris“ kažin ar išbus ilgai šalia vos pasitempiančio „zaporožiečio“.

10. Namuose būtinai turi būti gyvūnas

Ir pageidautina šiltakraujis. Kačiukas, šuniukas, žiurkėnas – tas, kurį galima paliesti ir paniurkyti. Įvairiu metu pas mus gyveno kačiukai, šuniukai, kartais ir tie, ir kiti vienu metu. Ir dabar gyvena du šunys ir žiurkė-sfinksas.

11. Seksas santuokoje nėra svarbiausia

Beprotiško sekso, aistringų naktų ir romantikos, kaip anksčiau, neįmanoma turėti po dvylikos santuokos metų, net po trejų viskas nurimsta ir pereina į ramesnį lygmenį. Norint išsaugoti aukštą partnerio geismą po ilgų petys petin praleistų metų reikia stiprių emocijų, kurių iš principo būti negali. Tik jeigu vienas iš sutuoktinių nekenčia nuo meilės priklausomybės. Tada jis, taip, gali norėti aistros ir ugnies. Tokiu atveju kitas sutuoktinis gyvena su juo iš išskaičiavimo, nes patogu, nes nenori nieko keisti.

Tačiau paprastai, normaliuose, neprobleminiuose santykiuose seksas atsiduria antrame, jei ne dešimtame plane, ir tikrai nėra pagrindinis dalykas santuokoje.

12. Sprendimus būtina priimti kartu, tačiau moteris neturi lysti į išskirtinai vyriškus reikalus

Smulkūs kasdieniniai dalykai nereikalauja suderinimo. Tačiau kažkokie stambūs pirkiniai, likimus lemiantys sprendimai tiesiog privalo būti aptarti. Ir sprendimai priimami dviese. Jokių „aš nusprendžiau, pasakiau, todėl taip ir bus“.

Kaip auklėti vaiką, kur važiuoti atostogauti, kokį automobilį pirkti – visa tai būtina aptarti kartu. O štai, pavyzdžiui, lysti į vyro verslą – nepageidautina. Daugiausia, ką galite, tai pasakyti savo nuomonę. Ir tai, jeigu klausia.

Ir svarbiausia ilgalaikėje santuokoje – noras siekti kompromiso, girdėti ir išgirsti vienam kitą, palikti galimybę pabūti vienumoje, nesusilieti vienam su kitu tarsi Siamo dvyniams, o palikti sau ir kitam žmogui erdvės manevravimui.

Apskritai, šeiminis gyvenimas – tai meilės, pasitikėjimo, tarpusavio pagalbos, kantrumo ir valios jėgos derinys. Visko, kas išvardinta, tvarka kas kelerius metus keičiasi.

Be to, mes niekada savo šeimos gyvenime nedarėme štai ko:

1. Nedaužėme lėkščių ir netrankėme baldų

Daugiausia, ką galima pasiekti tokiu elgesiu – papildomas „galvos skausmas“, neplanuotos finansinės išlaidos ir būtinybė dėl to atsisakyti kokių tai reikalingų pirkinių ar pramogų. Taip, ir paskui negali susitvarkyti su emocijomis – „eik trenk galvą į sieną“, kaip sakydavo mano senelė.

2. Neplėšėme nuotraukų, drabužių ir panašiai

Tas pats, kaip ir punktu aukščiau. Kvailystė, štai kaip tai vadinasi.

3. Nėjome pagyventi pas mamą

Pas mamą pagyventi eina mergaitės ir berniukai, kurie nesuaugo, nesvarbu, koks amžius įrašytas jų pasuose, ir kurie negali prisiimti atsakomybės už savo poelgius ir sprendimus.

4. Nesistengėme tyčia kito labiau įskaudinti

Gyvendami šeimoje pykstasi visi. Svarbu nenusileisti iki „turgaus bobos“ lygio, kuri taip ir stengiasi smogti skaudžiau – tai gerų santykių požymis. Ir kas „turgaus bobos“ vaidmenyje, tai jau antraeilis klausimas.

5. Nemanipuliavome vaiku

Niekada ir jokiomis aplinkybėmis. Suaugusiųjų santykiuose vaikams ne vieta. Ir mano giliausiu įsitikinimu, tik idiotai gali paversti vaiką savo nenusisekusio gyvenimo įkaitu. Gyvenkite laimingai.