Tyliai praėjau pro šalį, paruošiau pusryčius, tada užlipau į viršų, pažadinau žmoną, sūnų ir jaunėlę dukrą, įspėjau, kad apačioje miega žmonės, kurių žadinti nereikia. Mūsų pietų stalas stovi priešingoje kambario pusėje. Pradėjome pusryčiauti, o tada aš staiga riktelėjau: „Jaunime, pusryčiai paruošti!”.
Patikėkite, niekada gyvenime nesu matęs, kad kas nors taip greitai būtų pašokęs. „Pusryčiai paruošti!”, - šūktelėjau dar kartą tokiu tonu, lyg būčiau norėjęs prikelti numirėlį. Atitraukiau kėdę ir pasakiau, kad atsisėstų. Visa šeima nutilo, žiūrėjo tik į savo lėkštes, visi bijojo pajudėti.
Jaunuoliui turbūt tai buvo trys sunkiausi metrai, kokius tik kada yra tekę nueiti gyvenime. Dengdamas savo pasididžiavimą jis susirinko už pietų stalo numestus drabužius ir atsisėdo prie stalo. Jis nerimavo, įtampa tiesiog tvyrojo ore. Dar kartą kreipiausi į vaikiną.
„Drauguži, noriu tavęs paklausti. Atsakymas labai svarbus mums visiems.“ – kalbėjau aš. Vaikiną išmušė prakaitas. „Mėgsti katinus?“ – paklausiau jo.
Tai buvo simpatiškas ir ganėtinai mielas vaikinas, akivaizdžiai neišsilavinęs, tačiau toli gražu ne kvailys. Turėjo jis šį tą keisto. Mano dukra tikino, kad jis yra labai geras ir dėmesingas. Jie buvo pažįstami mėnesį. Jis visada ją lydėdavo namo, tačiau niekada nepasilikdavo nakčiai. Kiekvieną rytą atvažiuodavo dviračiu, kad nuvežtų mano dukrą į mokyklą, prižiūrėdavo, kad ji padarytų namų darbus, aplankydavo ir rūpindavosi, kai ji sirgo. Maža to, šis vaikinas kęsdavo jos išpuolius ir taikstydavosi su jos toli gražu ne idealiu charakteriu, rūpinosi ja, negailėjo laiko ir jėgų santykiams puoselėti. Sakydavo, kad artimųjų ir šeimos jis neturi, dukra jį vertino, o jis vertino ją. Kas aš toks, kad drausčiau mokytis iš savų klaidų?
Aštuntą jų santykių mėnesį prie manęs priėjo mano sūnus. Ėmiau klausinėti jo apie tą vaikiną ir sužinojau, kad jis benamis. Jo tėvas tironas nusižudė, o mama prostitute pergyveno tėvą vos tris savaites. Jie gyveno furgone, tiksliau geležies krūvoje, kadaise buvusioje furgonu. Nuo 15 m. trejus metus jis gyveno gatvėje, miegodavo parkuose ir Gelbėjimo armijos nakvynės namuose, dar pigiuose viešbučiuose, dirbdavo statybose.
Pažinojau jį kaip gerą vaikiną, kurį pamilo mano dukra, mandagų ir besišypsantį, rūpestingą, pasirengusį padėti nelaukdamas prašymų, tą, kuris suteikė mano vaikui laimės. Jis buvo vaikas, kuriam likimas nesuteikė progos pasidžiaugti vaikyste, kurio tėvai – nusikaltėlis ir prostitutė. Kartais jį pamaitindavo kaimynai, tačiau dažniau jam tekdavo badauti.
Kartkartėmis, kai jis negalėdavo ateiti dėl darbo, imdavome nuobodžiauti. Nebuvome draugai, tačiau su sūnumi jie gerai sutarė. Jaunesnioji dukra juo pasitikėjo, o žmona jam jautė motinišką šilumą. Ką gi jaučiu aš? Nerimauju dėl jo, noriu, kad jis būtų laimingas.
Papasakojau vaikams ir žmonai šią istoriją. Jie verkė. Buvo sunku apie tai kalbėti, bet dar sunkiau buvo suprasti, kaip mano vyresnioji dukra galėjo visa tai žinoti ir tylėti. Ji mylėjo jį ir leisdavo jam kiekvieną naktį miegoti gatvėje.
Kartą padaviau jam namų raktus ir pasakiau, kad kiekvieną vakarą po darbo jo lauksime namuose, taip kad jis gali kraustytis pas mus. Į namus. Kitą savaitę paruošėme tuščią kambarį ir kartu su juo nuvykome baldų. Visiems patiko, kad jis mokėjo dirbti rankomis. Jam tai taip pat patiko, jis norėjo viską padaryti be kitų pagalbos.
Tai vyko 2000 m. Dabar po 16 metų mano dukra kartu su tuo pačiu vyru sukūrė klestintį verslą ir padovanojo mums su žmona tris nuostabius anūkus.
Ši istorija ne apie paauglius varginančias hormonų audras ir net ne apie nelengvą vaikino likimą, o apie paprasčiausio tėvų išmintingumo reikšmę, apie tai, kad sunkus gyvenimas – tai dar ne priežastis tapti nenaudėliu.
Būna tokių, kurie tampa pikti ir žiaurūs, tačiau yra ir į mano žentą panašių vaikinų. Gyvenimas jį privertė kovoti už būvį, o jis vis tiek sugebėjo nesuklupti ir susikurti dorą gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, kiek kartų jis klupdavo ir griūdavo, jis visada rasdavo jėgų šypsotis.“