Visa tiesa apie geišas: iš vyrų perimtas menas ir keistas nekaltybės atėmimo ritualas

Esame pratę manyti, kad geišų darbas ne pats padoriausias, - juk jų pareiga vyrus linksminti. Vis tik tenka pripažinti, kad iš tikrųjų žodis „geiša“ išvertus iš japonų kalbos reiškia meno žmogų. Taigi geišos nėra tokios, kokias jas dauguma pratę įsivaizduoti. Pats laikas išsiaiškinti, kuo gi geišos skiriasi nuo laisvo elgesio merginų, ir ko reikia, kad moteris galėtų tapti viena iš vyrus linksminančių moterimi-gėle vadinamų geišų.

Meno žmonės

Vakariečiai pratę į geišas žvelgti kaip į prostitutes, bet iš tikrųjų jos kur kas subtilesnės ir įmantresnės būtybės. Siela už pinigus, kurtizanės sublimacija. Neiššifruojama kaip hieroglifas, paprasta kaip išaušusi nauja diena.

Iš pirmo žvilgsnio geiša primena psichologo ir pokylio vedėjo mišinį, iš antro – vyro svajonės, japoniškos svajonės įsikūnijimą. Geiša išskirtinė kaip ir visa tekančios Saulės šalies kultūra. Jos pažinimas – tai menas, kurio geišos mokosi visą gyvenimą. Pagrindinė taisyklė – nuolatinis pataikavimas vyrui neprarandant orumo. Geiša turi būti atvira ir paslaptinga tuo pačiu metu. Ji turi būti naivi ir išmintinga, viliojanti ir nepasiekiama, gyva lėlė, madona ir kekšė. Galima būtų teigti, kad geiša – ne tik japoniškos vyro svajonės įsikūnijimas.

Ji ne tokia

Suku patikėti, tačiau pirmieji geišos vaidmenį išmėgino vyrai. Tiesa, linksminti jiems teko ne moteris, o tuo pačius vyrus. Vis dėlto jų vaidmuo nebuvo toks, apie kokį turbūt pagalvojote. Vyriškos lyties geišos tebuvo linksmintojai, kurie žadindavo svečių fantaziją nepadoriomis dainomis ir anekdotais ir taip juos ruošdavo susitikimui su japonų prostitutėmis. Neilgai trukus moterys ėmė nusileisti vyrams. Nuobodžių naktinių plaštakių kompanijoje reikliems japonų vyrams buvo nuobodu. Tada geišos vaidmenį pirmą kartą labai sėkmingai išbandė buvusi kurtizanė.

Geišos nebegalėjo net sėdėti prie vieno stalo su prostitučių klientais, dėvėti ryškių spalvų kimono ar avėti aukštakulnius.

Tiesa, jau XVIII a. viduryje ne visos geišos buvo viešojo temperamento aukos. Iš pat pradžių geišos skirstytos į dvi kategorijas: baltąsias geišas ir nuverčiamas geišas. Pirmosios tik linksmindavo, o antrosios nepraleisdavo progos prekiauti savo kūnu. Vis dėlto jau 1779 m. panašaus pobūdžio pasismaginimai buvo uždrausti kartą ir visiems laikams.

Nuo tada geišos nebegalėjo net sėdėti prie vieno stalo su prostitučių klientais, dėvėti ryškių spalvų kimono ar avėti aukštakulnius. Paprasčiausias būdas atskirti prostitutę nuo tikrosios geišos – pažvelgti į jos kimono diržą. Jei jis, kaip ir turėtų būti, užrištas sudėtingu mazgu nugaroje – prieš jus tikroji geiša, jei diržas užrištas priekyje – viskas aišku. Kimono užrišti savarankiškai sugebantis žmogus dar nėra gimęs, tam reikia laiko, įgūdžių ir specialiai apmokytų pagalbininkų. Savaime suprantama, su japonų naktinėmis plaštakėmis tai neturi nieko bendro.

Rafinuotas geišologijos mokslas

Vyrų laime vadinami mokslai trunka ilgai. Geišos būdavo pradedamos ruošti sulaukusios vos dešimties metų. Tiesa, pagal dabartinius įstatymus toks apmokymas galimas tik baigus mokyklą, t. y. nuo 15-16 m. Anksčiau mergaites geišų mokyklai parduodavo skolų prislėgti tėvai. Mūsų dienomis merginos šią profesiją renkasi savo noru. Tiesa, geišų pasaulis žiaurus, todėl dauguma merginų atkrenta dar pradiniame etape, kuris trunka vienerius ar dvejus metus.

Antrasis etapas – patyrusių geišų stebėjimas, jų manierų, judesių, makiažo technikos, dainavimo, šokių, gėlių komponavimo, sakės pilstymo, eilių ir prozos kūrimo, dailės, grojimo muzikiniais instrumentais įgūdžių perėmimas. Merginos mokosi, kaip teisingai tenkinti vyrų savimeilę, juos atpalaiduoti ir su jais flirtuoti. Svarbu mokėti duoti užuominas, tačiau neperžengti leistinų normų ir nepamiršti, kad jokio tęsinio po geišos bučinio nėra ir negali būti.

Visa tai geiša turi daryti iš visos širdies, tiesa, už pinigus. Vis dėlto geiša nesutiks linksminti kompanijos, kuri jai nėra maloni. Nepadės ir arbatpinigiai, o jei kas išdrįstų ką netinkamo daryti rankomis, geiša netgi gali skaudžiai trinktelėti vėduokle. Šiame etape potencialiai geiša tapti galinti mergina jau dalyvauja arbatos gėrimo ceremonijose, bet tik kartu su vyresniąja seserimi – patyrusia geiša, kurią skiria geišų mokyklos šeimininkė.

Ne pirmos jaunystės vyras, kiekvieną dieną visą savaitę turėdavęs sutepti merginos lytines lūpas kiaušinio baltymu ir kiekvieną kartą į vidų panardinti pirštus vis giliau, o septintą dieną su ja atlikti lytinį aktą.

Vyresnioji ir jaunesnioji seserys dalyvauja ypatingose apeigose, po kurių jau būna surištos visiems laikams. Vyresnioji jaunesniąją moko visų žavėjimo meno subtilybių ir padeda tapti populiaria tarp arbatos namelio svečių.

Tiesa, iš pradžių jaunesniajai seseriai būdavo atliekamas nekaltybės atėmimo ritualas. Šį jos turtą pasiglemždavo pasiturintis ne pirmos jaunystės vyras, kiekvieną dieną visą savaitę turėdavęs sutepti merginos lytines lūpas kiaušinio baltymu ir kiekvieną kartą į vidų panardinti pirštus vis giliau, o septintą dieną su ja atlikti lytinį aktą. Šiandieną tai jau nebepraktikuojama.

Meilė ir santuoka

Kai naujajai geišai sukakdavo aštuoniolika metų, ji jau galėdavo turėti globėją, kuris jai nupirkdavo brangų kimono, prabangių papuošalų ir iš esmės suteikdavo jai nerūpestingą gyvenimą. Kartais šiuos du asmenis siedavo intymūs santykiai, o retkarčiais net ir meilė. Vis dėlto dažniausiai geišą ir jos globėją siedavo vien tik simpatija.

Geišai būdavo leidžiama turėti kelis seksualinius partnerius, bet dažniausiai jos apsiribodavo tik vienu – juk svarbiausia yra reputacija. Kartais nuo šeimininko geišos susilaukdavo vaiko.

Geišos gali ištekėti. Kartais geišos tapdavo diplomatų, ministrų, bajorų ir oligarchų žmonomis. Tiesa, ištekėjusi geiša turi atsisakyti šios savo profesijos. Kadangi japonai lengvų kelių neieško, šiam atvejui taip pat numatytas specialus ritualas. Visiems savo klientams, arbatos namelių šeimininkėms, seserims ir motulėms turėdavo būti išsiunčiamos specialios vaišės – virtų ryžių dėžutė. Jei ryžiai balti, mergina nebegrįš, jei raudoni – visko gali būti.

Gražioji profesija

Deja, ši profesija ne tik graži, bet dar ir nykstanti. Net ir Kiote geišų šiandien belikę vos apie tris šimtus, o štai XX a. trečiajame dešimtmetyje Japonijoje jų buvo net 80 tūkst., iš kurių mūsų dienomis visoje šalyje belikę ne daugiau tūkstančio. Dauguma merginų balintais veidais vilkinčių kimono Tokijo gatvėse ir netgi Kioto geišų rajone – niekuo neišsiskiriančios moterys, uždirbančios iš nuotraukų su neišrankiais turistais.

Įdomu pastebėti, kad Japonijoje vis dar yra vyriškos lyties geišų. Gyvų. Jų šalyje net du. Vienas iš jų dirba viename iš Tokijo geišų rajonų. Šio asmens motina taip pat buvo geiša, todėl vaikinas dar vaikystėje nusprendė pratęsti tradiciją. Vyrai geišos dėvi moterišką kimono, darosi tokį pat makiažą kaip ir moterys. Jų tikslai taip pat panašūs – praskaidrinti laisvalaikį. Kas gi geriausiai supranta vyriškąją prigimtį jei ne kitas vyras?