Į haremą įeiti galėdavo tik išrinktieji sultono šeimos nariai, o garsiausiu tituluoti Seralio rūmai Stambule. Tuo metu šis miestas nebuvo didelis, jį supo aukštos sienos ir sargyba. Rūmuose buvo 400 kambarių, kuriuose gyveno per 2 tūkst. moterų. Vis dėlto patekti į haremą tikrai nebuvo paprasta.
Kadangi vykdavo kruopšti atranka, atsitiktinės merginos ten niekada nepatekdavo. Į haremą būdavo atrenkamas tikslus brunečių ir blondinių skaičius, vertinta slaviška išvaizda. Dėmesys būdavo kreipiamas į klubus ir liemenį, o štai ūgis ir krūtinės dydis būdavo antraeiliai. Tiesa, svarbi būdavo ne tik išvaizda – visada teigiamai vertintas aštrus protas.
Šis kursas apimdavo ir grožio puoselėjimo paslaptis: merginos žinodavo, kaip paruošti vienokią ar kitokią kaukę, ko į savo kūną įtrinti. Jos būdavo mokomos tinkamai rengtis, pasirinkti papuošalus. Dar haremo gražuolės mokėsi viliojimo meno ir intymios gimnastikos paslapčių – specialaus striptizo tipo šokio ir makšties raumenų treniravimo.
Vis dėlto visų šių dalykų nepakakdavo. Kartais taip nutikdavo, kad visą gyvenimą hareme praleidusi moteris taip ir nepatekdavo pas sultoną. Nieko keisto, kai kasdien jam meilindavosi šimtai nuostabių merginų. Tekdavo įdėti daug pastangų tam, kad atsidurtum tarp laimingųjų, todėl neabejotinai atsirasdavo daug intrigų ir konkurencijos. Jei sultonas pastebėdavo merginą, jos laukdavo „auksinis kelias“ nuo bendro miegamojo iki išsvajoto valdytojo miegamojo.
Itin talentingos merginos iškovodavo sultono dėmesį ilgiems metams, o kartais netgi jį paversdavo priklausomu žmogumi. Daugeliui kuo puikiausiai žinomos istorijos, kai favoritės ne tik tenkindavo sultono įgeidžius, bet ir jo vardu dalyvaudavo valstybiniuose reikaluose.