Tą akimirką, kai aš jau norėjau nelemtąją nuotrauką ištrinti, į kambarį užėjo mano sūnus. „Gal tu man pasakysi, kaip atsirado šį nuotrauka?“ – paklausiau aš jo ir parodžiau nuotrauką. Pirma jo reakcija buvo šypsena iki ausų. „Mama, tai aš tave nufotografavau, kai mes atostogavome. Tiesiog nesusilaikiau.“
„Bet tu turėjai manęs paklausti, ar galima paimti mano telefoną ir mane fotografuoti!“ – pasakiau aš supykusi. „Taip, mama, tu teisi, bet pažiūrėk, kaip gražiai tu čia atrodai. Ne, tikrai!“
Aš dar kartą pažvelgiau į nuotrauką ir pabandžiau įžvelgti tai, ką sūnus man bandė parodyti. Čia priėjo dukra ir pažvelgė į nuotrauką man per petį. „Mama, šią nuotrauką galima atspausdinti kaip atviruką, – pasakė ji nuoširdžiai šypsodamasi. – Tu labai graži! Man patinka ši nuotrauka!“
Aš giliai atsidusau. Iš tiesų tai buvo būtent tai, ko man reikėjo. Aš visada kreipiu dėmesį tik į savo trūkumus. Bet po truputį ėmiau viską matyti kitoje šviesoje:
Aš vis dar matau savo didelius klubus. Bet taip pat matau ir moterį, kuri pavargo po pasivaikščiojimo su savo vaikais.
Matau pilnas rankas. Bet matau ir rankas mamos, kuri nešė savo vaikus ant rankų, kad jie nesusižeistų pėdų į aštrius akmenis arba nenudegtų jų karštame smėlyje.
Matau apkūnią moterį, kuri apsirengė juodą uždarą maudymosi kostiumėlį, kad uždengtų problemines zonas. Bet kartu matau ir laimingą motiną, kuri dievina savo vaikus.
Kiek save pamenu, aš kovoju su nereikalingais kilogramais, kaip ir daugelis kitų moterų. Ir, sprendžiant iš visko, ir toliau tai darysiu. Greičiausiai aš niekada nebūsiu liekna, ir niekada neatrodysiu kaip modelis. Jau dešimt metų aš nuolat sveriuosi. Vis dėlto aš neleidžiu antsvoriui gadinti man gyvenimo: vis dar leidžiu sau dėvėti marškinėlius, paplūdimio sukneles ir maudymosi kostiumėlius.
Dažnai einu pasivaikščioti su savo vaikais ir žaidžiu su jais gryname ore. Kartais aš net jaučiuosi visai patraukli! Taip, tai ne spausdinimo klaida. Kaip ten buvo „Vestsaido istorijoje: „Aš jaučiuosi graži, tokia graži ir protinga!“ Na, gal aš ir nesu tuo tvirtai įsitikinusi. Bet jau kreipiu mintis šia linkme. Gal todėl, kad tampu vyresnė ir protingesnė? Ar priežastis ta, kad mane dabar domina svarbesni dalykai, nei įspūdis, kurį žmonės apie mane susidaro? O gal todėl, kad mano vaikai žiūri į mane susižavėjimo kupinomis akimis? Aišku viena: aš tiesiog nustojau nekęsti savo kūno.
Žinoma, aš ir toliau juo rūpinsiuosi, sportuosiu ir sveikai maitinsiuosi, kad būčiau sveika. Bet dabar noriu mylėti save ir savo kūną tokį, koks jis yra. Noriu matyti save tokią, kokią mato mano vaikai.
Vaikai, aš jums labai dėkinga. Ir AŠ JUS MYLIU!